Naujoji Lietuva (Vilnius)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Naujoji Lietuva – dienraštis, ėjęs 1941 m. birželio 29 d. – 1944 m. liepos mėn. nacių okupuotame Vilniuje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Leido Vilniaus miesto savivaldybė. Spausdino daugiausia informacinius pranešimus, paskelbė lietuvių literatūros kūrinių, tautosakos, vokiečių spaudos vertimų.

Vilniaus miesto komiteto leistas dienraštis „Naujoji Lietuva“ lenkė Kauno dienraštį Į laisvę dar didesniu priešiškumu žydams. Lietuvių aktyvistų Vilnius srities vadovybė pirmajame „Naujosios Lietuvos“ numeryje paskelbė atsišaukimą, kad žydai „parazitiškai įsiskverbę į mūsų tautą, visada nešė jai nelaimę.“ [1]

1941 m. liepos 4 d. Naujosios Lietuvos vedamasis "Lietuva be žydų", pasirašytas inicialais P.Z., tvirtino, " Komunizmui - galas. Žydijai - galas. Naujoji Lietuva, įsijungusi į Adolfo Hitlerio Naująją Europą, privalo būti švari nuo žydų, nuo žydiškojo komunistinio dumblo, kuriuo dar tiek yra priterštas Lietuvos kraštas. Išnaikinti žydiją, o kartu su ja ir komunizmą, yra pirmasis Naujosios Lietuvos uždavinys." [2]

Komiteto pirmininkas Stasys Žakevičius pavedė laikraščio leidimą Rapolui Mackoniui. 1941 metų vasarą kelis kartus keitėsi „Naujosios Lietuvos“ redaktoriai. Savo dienoraštyje, pradedant 1941 metų rugsėjį, Rapolas Mackonis vis daugiau rašo apie stiprėjančią cenzūrą. Cenzoriai braukė žodžius „Lietuva“, „lietuviai“, juos pakeičiant „Ostland“ arba „mes“. Kartais vietoj aštuonių puslapių teksto „Naujosios Lietuvos“ redakcijai tekdavo išleisti tik šešis. Vienu metu dienraštyje atsirado vokiški puslapiai, kuriuos redaguodavo patys „Propaganda štafel“ pareigūnai, kol nepradėjo leisti vokišką laikraštį „Wilnaer Zeitung“. [1]

1941 metų rugsėjo pabaigoje „Propaganda štafel“ zonderfiureris Kofermanas pranešė „Naujosios Lietuvos“ redakcijai, kad jų laikraštį leis vokiečiai. Kas mėnesį turėjo atiduoti tris ketvirtadalius uždirbto pelno. 1941 m. lapkričio pradžioje, „Propaganda štafel“ perėmus leidimą, cenzūra tapo dar griežtesnė. 1942 metais cenzoriai ne tik braukė, bet ir patys taisė tekstus. [1]

„Naujoji Lietuva“ finansiškai savarankiška išliko iki 1942 metų pabaigos. Pelną dalijosi „Spaudos žodžio“ bendrovės akcininkai, tačiau didžioji dalis buvo atiduodama įvairioms studentų bendrijoms, daugiausia ateitininkams. [1]

Oficialus redaktorius Juozas Žukauskas, faktiškai redagavo 1941 m. Stepas Povilavičius, vėliau – Rapolas Mackonis. [3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 „Tarptautinė konferencija "SSRS ir Vokietijos karo pradžia Baltijos šalyse 1941 metais" 2011 m. birželio 30 d.“ (PDF). Nuoroda tikrinta 2012 m. spalio 8 d.. 
  2. Eidintas, Alfonsas (2001). “Represijos ir pirmosios žudynės”, Lietuvos žydų žudynių byla. Vaga, 135.
  3. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 353 psl.