Stanislovas Karolis Mareničius
| Stanislovas Karolis Mareničius | |
|---|---|
| |
| A.Štrauso nuotrauka | |
| Gimė | 1856 m. kovo 14 d. Varšuva, Lenkijos karalystė |
| Mirė | 1913 m. gegužės 10 d. (57 metai) Vilnius, Rusijos imperija |
| Palaidotas (-a) | Bernardinų kapinėse |
| Tėvas | Titas Mareničius |
| Motina | Viktorija Laura Viržikovska |
| Sutuoktinis (-ė) | Adelė Horbovskytė-Zarankaitė |
| Vaikai | Janina Antanina, Jadvyga Margarita |
| Veikla | gydytojas, Vilniaus medicinos draugijos narys, šios draugijos vicepirmininkas (nuo 1905 m.) ir pirmininkas (nuo 1907 m.) |
| Išsilavinimas | Liublino gimnazija |
| Alma mater | Varšuvos universitetas |
Stanislovas Karolis Mareničius (lenk. Stanislaw Karol Marenicz, 1856 m. kovo 14 d. Varšuvoje – 1913 m. gegužės 10 d. Vilnius) – gydytojas, venerologas, dermatologas, Vilniaus medicinos draugijos narys, šios draugijos vicepirmininkas (nuo 1905 m.) ir pirmininkas (nuo 1907 m.) .[1][2][3]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Stanislovas Karolis Mareničius gimė 1856 m. kovo 14 d. Varšuvoje fotografo, visuomenės veikėjo Tito Mareničiaus ir Viktorijos Lauros Viržikovskos šeimoje. Viso šeimoje išaugo penki vaikai. Stanislovo Karolio senelis Augustinas Mareničius nuo 1839 iki 1855 m. ėjo burmistro pareigas rytų Lenkijos Lenčnos mieste, 1856 m. burmistravo Liubartuve, nuo 1860 m. užėmė burmistro pareigas Palenkės Bialoje.[1]
Ūgtelėjęs Stanislovas Karolis mokėsi Liublino gimnazijoje. Baigęs gimnaziją jis įstojo studijuoti mediciną į Varšuvos universitetą ir vėliau į Sankt Peterburgo karo akademiją. Medicinos daktaro diplomą S. K. Mareničius gavo 1878 m. kovo 7 d. ir ėmėsi gydytojo praktikos.[1][2]
Į Vilnių Stanislovas Karolis Mareničius atvyko dirbti kaip 106 pėstininkų pulko jaunesnysis gydytojas. Gydytojavo Antakalnio karo ligoninėje. Nuo 1880 m. gegužės mėnesio Stanislovas Karolis Mareničius įstojo į Vilniaus medicinos draugiją. Paminėtina, jog šios draugijos vicepirmininku jis tapo 1905 m., o nuo 1907 m. užėmė draugijos pirmininko pareigas.[1][2]
Stanislovas Karolis Mareničius aktyviai dalyvavo Vilniaus visuomeniniame gyvenime. Ne kartą jo pavardė mirgėjo Vilniaus dienraščiuose, pvz. „Kurier Litewski“, jo knygų ir leidinių iki šiol turi Vilniaus Vrublevskių biblioteka. Ypač aktyviai S. K. Mareničius pasižymėjo kovoje prieš tuberkuliozę. Dirbo gydytoju venerologu.
1884 m. Vilniuje gimė Stanislovo Karolio ir Adelės Mareničių duktė Leontina. Ji tepagyveno vos keturis mėnesius ir mirė tais pačiais metais Lenskio name Vilniaus gatvėje. Buvo palaidota Bernardinų kapinėse. 1889 m. gegužės 14 d. Vilniuje gimė Mareničių duktė Marija Stanislova, kuri mirė tais pačiais metais, taip pat palaidota Bernardinų kapinėse. Tiek Leontinos, tiek Marijos Stanislovos kapeliai Bernardinų kapinėse išlikę. 1891 m. rugpjūčio 11 d. Vilniuje, Antakalnyje, Stanislovui Karoliui ir Adelei Mareničiams gimė duktė Jadvyga Margarita, kuri pilnametystės sulaukė. Be Jadvygos Margaritos užaugo ir Mareničių duktė Janina Antanina.[1]
Stanislovo Karolio Mareničiaus žmona Adelė mirė 1906 m. rugsėjo 10 d. Gedimino pr. 22 name nuo širdies paralyžiaus. Po pirmosios žmonos mirties Stanislovas Karolis buvo vedęs antrą kartą, tačiau iš antrosios santuokos vaikų nesusilaukė.[1] Tikėtina, jog mirus pirmajai žmonai, Stanislovas Karolis Mareničius Varšuvoje užsakė „Ramybės angelo“ skulptūrą, kuri Bernardinų kapinėse įvardinama kaip viena gražiausių.[1][4]
Stanislovas Karolis Mareničius mirė 1913 m. gegužės 10 d. Totorių g. 5 name, Vilniuje ir buvo palaidotas šalia pirmosios žmonos. [1]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 1,7 Irma Randakevičienė. Gražiausio Vilniaus Bernardinų kapinių paminklo šeimos istorija, 2023. Skelbta „Voruta.lt“.[1]
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Sudarytoja Vida Girininkienė. Vilniaus Bernardinų kapinės 1810-2010. Vilnius: Aureus, 2010, p. 276. ISBN 978-9953-34-278-6.
- ↑ Stanislovo Mareničiaus nekrologas, „Kurjer Litewski“, 1913 m., Nr. 12.
- ↑ Donatas Jokūbaitis. Bernardinų kapinių istorija: XIX a. vilniečių gyvenimo trukmė šokiravo, bet laidotuvės miestiečiams tapdavo pramoga. [2]