Stango dėsnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Stango dėsnis – fonetinis dėsnis, atrastas norvegų kalbininko Kristiano Stango (Christian Stang). Pasak šio dėsnio, dviejų sonantų arba laringalo ir sonanto grupė, uždaranti paskutinį žodžio skiemenį, būdavo supaprastinama šalinant pirmąjį sonantą arba laringalą ir kompensuojamai ilginant prieš jį einantį balsį.[1]

Pavyzdžiai:

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Frederik Kortlandt (2017). „What is Stang’s law?“. Baltistica. Nuoroda tikrinta 2021-02-04. 

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Fortson B. Indo-European language and culture. An Introduction. — Padstow: Blackwell Publishing, 2004.
  • Kapović M. Uvod u indoeuropsku lingvistiku. — Zagreb: Matica Hrvatska, 2008. — S. 269