Kuršiai: Skirtumas tarp puslapio versijų
S robotas: brūkšneliai keičiami brūkšniais (pagal lietuvių kalbos rašybos normas) |
S Automatinis kabučių taisymas |
||
| Eilutė 3: | Eilutė 3: | ||
{{otheruses}} |
{{otheruses}} |
||
'''Kuršiai''' ([[latvių kalba|latv.]] ''kurši''), vakarų (pasak dalies tyrinėtojų – rytų) [[baltai|baltų]] [[tauta]], nuo VII-VIII a. iki XVII a. I pusės gyvenusi rytinėje [[Baltijos jūra|Baltijos jūros]] pakrantėje, dab. [[Latvija|Latvijos]] vakaruose (beveik visame Kuršo pusiasalyje) ir [[Lietuva|Lietuvos]] šiaurės vakaruose (iš pradžių – kone pusėje dab. etnografinės Žemaitijos, nuo X ar XI a. – tik maždaug iki Klaipėdos-Kulių-Plungės-Sedos-Mažeikių linijos). VIII-XII a. į šiaurę nuo kuršių gyveno [[lyviai]], į rytus ir pietryčius – [[žemgaliai]] ir Žemaičių aukštumos senkapių kultūros nešėjų (vad. |
'''Kuršiai''' ([[latvių kalba|latv.]] ''kurši''), vakarų (pasak dalies tyrinėtojų – rytų) [[baltai|baltų]] [[tauta]], nuo VII-VIII a. iki XVII a. I pusės gyvenusi rytinėje [[Baltijos jūra|Baltijos jūros]] pakrantėje, dab. [[Latvija|Latvijos]] vakaruose (beveik visame Kuršo pusiasalyje) ir [[Lietuva|Lietuvos]] šiaurės vakaruose (iš pradžių – kone pusėje dab. etnografinės Žemaitijos, nuo X ar XI a. – tik maždaug iki Klaipėdos-Kulių-Plungės-Sedos-Mažeikių linijos). VIII-XII a. į šiaurę nuo kuršių gyveno [[lyviai]], į rytus ir pietryčius – [[žemgaliai]] ir Žemaičių aukštumos senkapių kultūros nešėjų (vad. „archeologinių žemaičių“) etnosas, į pietus (Lamatos žemėje) – kuršiams artimai giminingi [[skalviai]]. |
||
== Vokiškuose [[XIII amžius|XIII a.]] šaltiniuose minimos kuršių žemės: == |
== Vokiškuose [[XIII amžius|XIII a.]] šaltiniuose minimos kuršių žemės: == |
||
22:55, 5 kovo 2007 versija
Kitos reikšmės – Kuršiai (reikšmės).
Kuršiai (latv. kurši), vakarų (pasak dalies tyrinėtojų – rytų) baltų tauta, nuo VII-VIII a. iki XVII a. I pusės gyvenusi rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, dab. Latvijos vakaruose (beveik visame Kuršo pusiasalyje) ir Lietuvos šiaurės vakaruose (iš pradžių – kone pusėje dab. etnografinės Žemaitijos, nuo X ar XI a. – tik maždaug iki Klaipėdos-Kulių-Plungės-Sedos-Mažeikių linijos). VIII-XII a. į šiaurę nuo kuršių gyveno lyviai, į rytus ir pietryčius – žemgaliai ir Žemaičių aukštumos senkapių kultūros nešėjų (vad. „archeologinių žemaičių“) etnosas, į pietus (Lamatos žemėje) – kuršiams artimai giminingi skalviai.
Vokiškuose XIII a. šaltiniuose minimos kuršių žemės:
Kuršių gyvenimas ir istorija
Kuršiai daugiausia vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, taip pat žvejyba. Nuo V-VI a. vis daugiau vertėsi amatais ir prekiavo su Baltijos jūros baseino, Padneprės ir Pavolgio kraštais. I tūkstm. pabaigoje iro pirmykštė bendruomeninė santvarka, formavosi klasinė visuomenė. Nuo VII a. antros pusės iki XII a. kovojo su vikingais. Tarpais mokėjo duoklę Švedijos ir Danijos karaliams. IX a. minimos 5 kuršių žemės, XIII a. – 9 žemės. XI-XIII a. skverbėsi į lyvių žemes. Nuo XI a. II pusės pradėjo puldinėti Danijos ir Švedijos pakraščius. Nesudarę valstybės buvo priversti 1229-1231 m. pripažinti Kalavijuočių, 1242 m. Livonijos ordino valdžią. Po lietuvių pergalės Saulės mūšyje (1236 m.) ir po Durbės mūšio (1260 m.) buvo sukilę, tačiau Ordino nuslopinti. Dalis kuršių gyventų plotų po ilgų kovų virto dykra, daugelis kuršių iš savojo krašto pasitraukė į Lietuvą. XIII-XVII a. pietiniai kuršiai susiliejo su lietuviais, o šiauriniai tuo pačiu laikotarpiu sulatvėjo (žr. Kuršių kalba). Kaip atskiras etninis vienetas minimi iki XVII a. pradžios.
Vėliau etnonimu kuršiai kartais pasivadindavo Latvijos Kuršo ir Vakarų Žemaitijos latviai, akcentuodami daugiau savo geografinę, ne etninę kilmę. Tokie buvo ir Kuršių nerijos latviai (kuršininkai, kopininkai), atsikėlę čionai iš Pietų Kuršo.