Stasys Naginskas: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

23:31, 4 gruodžio 2019 versija

Stasys Naginskas
Gimė	1891 m. vasario 17 d. Bružai, Smilgių valsčius
Mirė	1955 m. balandžio 12 d. (64 metai) Rokiškyje
Profesija	mokytojas, redaktorius
Žanrai	poezija, literatūrinis vertimas
Sutuoktinis	Adelė Diržytė-Naginskienė
Vaikai	Ieva, Elena

Stasys Naginskas (1891 m. vasario 17 d. Panevėžio apsk., Smilgių vls. Bružuose – 1955 m. balandžio 12 d. Rokiškyje, palaidotas Rokiškio kapinėse) – Lietuvos pedagogas, poetas ir vertėjas.

Biografija

Mokėsi Rozalimo pradinėje ir Panevėžio realinėje mokyklose. Mokslus tęsė Maskvos matininkų institute, liga ir prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė jam laikyti baigiamuosius egzaminus. Maskvoje dirbo Aušrinės, Lietuvos žinių ir Santaros redakcijose. Priklausė Lietuvių draugijai aukštųjų Maskvos mokyklų studentams šelpti ir Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti.

1918 m. atvyko į Vilnių, sekretoriavo Lietuvių mokslo draugijoje. 1919–1922 m. Vilniuje mokytojavo Pirmojoje vyrų gimnazijoje (po to pavadintoje Vytauto Didžiojo gimnazija). vėliau buvo priverstas išvykti iš lenkų valdomo Vilniaus krašto, apsigyveno Rokiškyje. Buvo paskirtas gimnazijos direktoriaus pavaduotoju, vyresnėse klasėse dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1928 m. jam buvo nustatyta atvira tuberkuliozė. Su pertraukomis dar bandė dirbti pedagoginį darbą, bet, progresuojant ligai, 1935 m. buvo priverstas išeiti į pensiją. Po Antrojo pasaulinio karo kiek dar dirbo Rokiškio švietimo skyriuje ir gimnazijos bibliotekoje, bet 1948 m. galutinai išleistas į užtarnautą poilsį.

Buvo vedęs pedagogę ir rašytoją Adelę Diržytę, sutuoktiniai užaugino dvi dukras: dailininkę Ievą Naginskaitę ir mokytoją Eleną Naginskaitę-Vajagienę.

Stasys Naginskas literatūrine kūryba susidomėjo dar būdamas moksleiviu. Pasirašydavo slapyvardžiais Stasys Pumpuras, Simas Stūra, Nagingasai Stajė ir kt., eilėraščius spausdino Lietuvos žiniose, Ryte, Naujojoje Romuvoje, Literatūros naujienose, Tautos mokykloje. Nemažai poezijos liko rankraščiuose. Mokėjo nemažai kalbų, pirmasis išvertė Viljamo Šekspyro „Hamletą“ į lietuvių kalbą. Jo dėka ir Jurgio Baltrušaičio poezija pirmą kartą suskambėjo lietuviškai. St. Naginsko kūrybinis palikimas saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Kauno pedagogikos muziejuje bei kt.

Šaltiniai

@@ Eilutė 27: / Eilutė 27: @@
 Mokėsi [[Rozalimo pagrindinė mokykla|Rozalimo pradinėje]] ir [[Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija|Panevėžio realinėje]] mokyklose. Mokslus tęsė [[Maskvos matininkų institutas|Maskvos matininkų institute]], liga ir prasidėjęs [[Pirmasis pasaulinis karas]] sutrukdė jam laikyti baigiamuosius egzaminus. [[Maskva|Maskvoje]] dirbo [[Aušrinė (žurnalas)|Aušrinės]], [[Lietuvos žinios|Lietuvos žinių]] ir [[Santara (laikraštis)|Santaros]] redakcijose. Priklausė [[Lietuvių draugija aukštųjų Maskvos mokyklų studentams šelpti|Lietuvių draugijai aukštųjų Maskvos mokyklų studentams šelpti]] ir [[Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti|Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti]].
-m. atvyko į [[Vilnius|Vilnių]], sekretoriavo [[Lietuvių mokslo draugija|Lietuvių mokslo draugijoje]]. 1919–1922 m. Vilniuje mokytojavo Pirmojoje vyrų gimnazijoje (po to pavadintoje [[Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija|Vytauto Didžiojo gimnazija]]). vėliau buvo priverstas išvykti iš lenkų valdomo [[Vilniaus kraštas|Vilniaus krašto]], apsigyveno Rokiškyje. Buvo paskirtas [[Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazija|gimnazijos]] direktoriaus pavaduotoju, vyresnėse klasėse dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1928 m. jam buvo nustatyta atvira [[tuberkuliozė]]. Su pertraukomis dar bandė dirbti pedagoginį darbą, bet, progresuojant ligai, 1935 m. buvo priverstas išeiti į pensiją. Po [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] kiek dar dirbo Rokiškio švietimo skyriuje ir gimnazijos bibliotekoje, bet 1948 m. galutinai išleistas į užtarnautą poilsį.
+m. atvyko į [[Vilnius|Vilnių]], sekretoriavo [[Lietuvių mokslo draugija|Lietuvių mokslo draugijoje]]. [[1919]]–[[1922]] m. Vilniuje mokytojavo Pirmojoje vyrų gimnazijoje (po to pavadintoje [[Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija|Vytauto Didžiojo gimnazija]]). vėliau buvo priverstas išvykti iš lenkų valdomo [[Vilniaus kraštas|Vilniaus krašto]], apsigyveno Rokiškyje. Buvo paskirtas [[Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazija|gimnazijos]] direktoriaus pavaduotoju, vyresnėse klasėse dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. [[1928]] m. jam buvo nustatyta atvira [[tuberkuliozė]]. Su pertraukomis dar bandė dirbti pedagoginį darbą, bet, progresuojant ligai, [[1935]] m. buvo priverstas išeiti į pensiją. Po [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] kiek dar dirbo Rokiškio švietimo skyriuje ir gimnazijos bibliotekoje, bet [[1948]] m. galutinai išleistas į užtarnautą poilsį.
 Buvo vedęs pedagogę ir rašytoją [[Adelė Naginskienė|Adelę Diržytę]], sutuoktiniai užaugino dvi dukras: dailininkę [[Ieva Naginskaitė|Ievą Naginskaitę]] ir mokytoją Eleną Naginskaitę-Vajagienę.