Jonė Deveikė: Skirtumas tarp puslapio versijų
S →Biografija: Vikifikavimas, replaced: (1933-1935) → (1933–1935) using AWB |
|||
| Eilutė 3: | Eilutė 3: | ||
== Biografija == |
== Biografija == |
||
Tėvai mokė namuose. [[Pirmasis pasaulinis karas|Karo]] metais [[Irkutskas|Irkutske]] pradėjo lankyti gimnaziją |
Tėvai mokė namuose. [[Pirmasis pasaulinis karas|Karo]] metais [[Irkutskas|Irkutske]] pradėjo lankyti gimnaziją. [[1919]] m. grįžusi iš Rusijos, gyveno pas tėvus ([[Deveikių namas|Deveikių name]]), lankė [[Ukmergės specialioji mokykla|Ukmergės gimnaziją]], kurią baigusi [[1924]] m. įstojo į [[Lietuvos universitetas|Lietuvos universiteto]] Humanitarinių mokslų fakultetą. Nuo [[1928]] m. lygiagrečiai studijavo Teisių fakulteto Teisių skyriuje. [[1932]] m. baigė abu fakultetus. Humanitarinių mokslų fakultete parašė diplominį darbą iš visuotinės istorijos (vadovas prof. [[Levas Karsavinas]]) – „Napoleono imperijos atsiradimas“, Teisių fakultete – iš Lietuvos teisės istorijos („[[Kauno miestas]] ir jo savivalda XVII amžiuje“). |
||
1932 m. rudenį išvyko į Paryžių, kur lankė ''Ecole des Chartes''. Užsienio reikalų ministerijos archyve rinko medžiagą tema „Lietuvos santykiai su [[Habsburgai]]s ir [[Prancūzija]], Sobieskiui viešpataujant (XVII a.)“. Po metų grįžo į Lietuvą, ištekėjo už tuometinio [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos krašto]] gubernatoriaus (1933–1935) Jono Navako, kuriam Prancūzijoje buvo suteiktas teisių daktaro laipsnis. |
1932 m. rudenį išvyko į Paryžių, kur lankė ''Ecole des Chartes''. Užsienio reikalų ministerijos archyve rinko medžiagą tema „Lietuvos santykiai su [[Habsburgai]]s ir [[Prancūzija]], Sobieskiui viešpataujant (XVII a.)“. Po metų grįžo į Lietuvą, ištekėjo už tuometinio [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos krašto]] gubernatoriaus (1933–1935) Jono Navako, kuriam Prancūzijoje buvo suteiktas teisių daktaro laipsnis. |
||
23:13, 11 rugsėjo 2014 versija
Jonė Deveikė-Deveikytė-Navakienė (1907 m. vasario 20 d. Raguvoje – 1965 m. vasario 26 d. Paryžiuje) – Lietuvos teisės istorikė.
Biografija
Tėvai mokė namuose. Karo metais Irkutske pradėjo lankyti gimnaziją. 1919 m. grįžusi iš Rusijos, gyveno pas tėvus (Deveikių name), lankė Ukmergės gimnaziją, kurią baigusi 1924 m. įstojo į Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Nuo 1928 m. lygiagrečiai studijavo Teisių fakulteto Teisių skyriuje. 1932 m. baigė abu fakultetus. Humanitarinių mokslų fakultete parašė diplominį darbą iš visuotinės istorijos (vadovas prof. Levas Karsavinas) – „Napoleono imperijos atsiradimas“, Teisių fakultete – iš Lietuvos teisės istorijos („Kauno miestas ir jo savivalda XVII amžiuje“).
1932 m. rudenį išvyko į Paryžių, kur lankė Ecole des Chartes. Užsienio reikalų ministerijos archyve rinko medžiagą tema „Lietuvos santykiai su Habsburgais ir Prancūzija, Sobieskiui viešpataujant (XVII a.)“. Po metų grįžo į Lietuvą, ištekėjo už tuometinio Klaipėdos krašto gubernatoriaus (1933–1935) Jono Navako, kuriam Prancūzijoje buvo suteiktas teisių daktaro laipsnis.
Prahos profesoriaus I. Lappo patariama ir prižiūrima pradėjo domėtis Lietuvos konstitucine teise, tyrė bajorų privilegijas ir kitus aktus. I. Lappo patariama, nusprendė siekti daktaro laipsnio Paryžiuje, todėl 1938 m. kovo mėnesį įsirašė į Teisės fakultetą. 1938 m. profesoriui M. Olivier-Martin Paryžiuje įteikė darbą disertacijai „Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės konstitucija“. Dėl II pasaulinio karo laikinai sustabdė mokslinius tyrimus.
1941 m. rudenį ėmė dėstyti Lietuvos istoriją Kauno mokytojų seminarijoje (iki 1944 m. birželio mėn.), Kaune užsiėmė advokatės praktika.
Gavusi Paryžiaus Centre National de la Recherche Scientifiaue mokslinio bendradarbio (chercheur) stipendiją, 1953–1959 m. tyrė trijų leidimų (1529, 1566 ir 1588 m.) Lietuvos Statutus, vertė, aiškino 1649 metų sąvadą.