Charles de Gaulle: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

10:50, 23 birželio 2012 versija

Šarlis de Golis pranc. Charles André Joseph Marie de Gaulle

Šarlis de Golis Antrojo pasaulinio karo metu
Gimė	1890 m. lapkričio 22 d.
Mirė	1970 m. lapkričio 9 d. (79 metai)

Veikla	prancūzų generolas ir politikas, pirmasis Penktosios Respublikos prezidentas, valdė nuo 1959 m. sausio 8 d. iki 1969 m. balandžio 28 d.

Vikiteka	Charles de Gaulle
Parašas

Šarlis de Golis (pranc. Charles André Joseph Marie de Gaulle, 1890 m. lapkričio 22 d. – 1970 m. lapkričio 9 d.) – prancūzų generolas ir politikas, pirmasis Penktosios Respublikos prezidentas, valdė nuo 1959 m. sausio 8 d. iki 1969 m. balandžio 28 d.^{[reikalingas šaltinis]}

Biografija

Gimė gausioje, konservatyvioje ir religingoje mokytojo šeimoje. Mokėsi privačioje katalikiškoje Paryžiaus mokykloje. Vėliau įstojo ir 1912 m. baigė prestižinę Prancūzijos Saint-Cyr karo akademiją. Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo Prancūzijos kariuomenės 33-iajame pėstininkų pulke. 1916 m. Verdeno mūšio metu buvo sužeistas ir pateko į Vokietijos nelaisvę, iš kurios šešis kartus bandė pabėgti. Nuo 1919 m. iki 1920 m. tarnavo Prancūzijos karinėje misijoje Lenkijoje. Nuo 1927 m. iki 1929 m. ir nuo 1936 m. iki 1938 m. tarnavo Prancūzijos kariuomenės daliniuose, kurie buvo užėmę Vokietijos Reino kraštą. Nuo 1929 m. iki 1931 m. buvo paskirtas vadovauti pėstininkų batalionui tuomet Prancūzijos protektorato statusą turėjusioje Sirijoje. Tarpukario metais parašė pirmuosius karo teorijos leidinius, kuriuose siūlė kurti profesionalios ir mobilios bei mechanizuotos karriuomenės dalinius. Prasidėjus Antrajam pasauliniui karui 1940 m. gegužės 15 d. buvo paskirtas vadovavauti 4-ajai tankų divizijai. Po poros dienų atakavo ir privertė trauktis Vokietijos kariuomenę. Tai buvo vienas iš nedaugelio sėkmingų Prancūzijos karo veiksmų Mūšio dėl Prancūzijos metu. Gegužės 24 d. paskirtas brigados generolu, birželio 5 d. ir Gynybos ministro pavaduotoju. Nepakluso P. Peteno įsakymui nutraukti karo veiksmu prieš Vokietiją. 1940 m. birželio 15 d. Vokietijos kariuomenei įžengus į Paryžių, Šarlis de Golis radijo laidoje iš Londono pakvietė prancūzus stoti į jo vadovaujamos Laisvosios Prancūzijos armiją ir ruoštis išvaduoti šalį. 1940 m. rugpjūčio 2 d. Viši režimo karo tribunolas už maištą ir dezertyravimą iš kariuomenės Š. de Golį nuteisė mirties bausme. 1943 m. rugpjūtį Sąjungininkai jį pripažino Prancūzijos pasipriešinimo Vokietijos okupacijai vyriausiuoju vadu ir nacionaliniu lyderiu. Nuo 1944 m. rugpjūčio de Golis – Prancūzijos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas. Nepritaręs Ketvirtosios Prancūzijos respublikos Konstitucijai, 1946 m. sausį atsistatydino iš pareigų. Įkūrė opozicinę partiją – Prancūzų tautos susivienijimą, kuri, tačiau 1951 m. vykusiuose rinkimuose partija daugumos nelaimėjo, 1953 m. pats Š. de Golis ją paleido. Penkerius metus praleido vienumoje. Per tą laiką parašė trijų tomų vadinamuosius „Karo memuarus“. 1957 m. prasidėjusi gili politinė krizė Prancūzijoje, ilgai trukę konfliktai Prancūzijos užjūrio valdose – iš pradžių pralaimėjimas Vietnamo kare, o netrukus prasidėjęs ir Alžyre sukėlė ir ekonominius sunkumus. Situaciją paaštrino tai, kad Prancūzijos prezidentas turėjo mažai galių įtakoti dažnai besikeičiančias šalies Vyriausybes. 1958 m. gegužės 15 d. Š. de Golis išleido atsišaukimą, kuriame pareiškė esąs pasiruošęs „priimti visus Respublikos įgaliojimus“. Tų pačių metų birželio 1 d. Prancūzijos prezidentas René Coty kreipėsi į Nacionalinį susirinkimą ir pareikalavo suteikti nepaprastuosius įgaliojimus Š. de Goliui formuoti naują Vyriausybę ir pakeisti Konstituciją. Birželio 1 d. parlamentas paskyrė de Golį naujuoju šalies ministru pirmininku. Rugpjūčio mėnesį buvo parengtas naujos Konstitucijos projektas, kuriuo labai sustiprintos prezidento galios, numatyti visuotiniai prezidento rinkimai, ir, atitinkamai, sumažinti parlamento įgaliojimai. 1958 m. rugsėjo 28 d. įvykusio referendumo metu, palaikius 79,2% balsavusiųjų, buvo priimta naujoji Konstitucija ir sukurta Penktoji Prancūzijos respublika. 1958 m. gruodžio 21 d. įvykusiuose prezidento rinkimuose Š. de Golis gavo 75,5% balsų.

Politinis postas
Prieš tai: René Coty	Prancūzijos prezidentas 1959–1969	Po to: Žoržas Pompidu

Šaltiniai

Vikicitatos

Wikiquote logo

Puslapis Vikicitatose –

Charles de Gaulle

Šablonas:Link FA Šablonas:Link FA Šablonas:Link GA

@@ Eilutė 29: / Eilutė 29: @@
 == Biografija ==
-Gimė gausioje, konservatyvioje ir religingoje mokytojo šeimoje. Mokėsi privačioje katalikiškoje [[Paryžius|Paryžiaus]] mokykloje. Vėliau įstojo ir [[1912]] m. baigė prestižinę Prancūzijos Saint-Cyr karo akademiją. [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] metu tarnavo [[Prancūzijos ginkluotosios pajėgos|Prancūzijos kariuomenės]] 33-iajame pėstininkų pulke. [[1916]] m. Verdeno mūšio metu buvo sužeistas ir pateko į [[Vokietijos imperija|Vokietijos]] nelaisvę, iš kurios šešis kartus bandė pabėgti. Nuo [[1919]] m. iki [[1920]] m. tarnavo Prancūzijos karinėje misijoje [[Lenkija|Lenkijoje]]. Nuo [[1927]] m. iki [[1929]] m. ir nuo [[1936]] m. iki [[1938]] m. tarnavo Prancūzijos kariuomenės daliniuose, kurie buvo užėmę Vokietijos [[Reino kraštas|Reino kraštą]]. Nuo [[1929]] m. iki [[1931]] m. buvo paskirtas vadovauti pėstininkų batalionui tuomet Prancūzijos protektorato statusą turėjusioje [[Sirija|Sirijoje]]. [[Tarpukaris|Tarpukario]] metais parašė pirmuosius karo teorijos leidinius, kuriuose siūlė kurti profesionalios ir mobilios bei mechanizuotos karriuomenės dalinius. Prasidėjus [[Antrasis pasaulinis karas|Antrajam pasauliniui karui]] [[1940]] m. [[gegužės 15]] d. buvo paskirtas vadovavauti 4-ajai tankų divizijai. Po poros dienų atakavo ir privertė trauktis [[Trečiasis Reichas|Vokietijos]] kariuomenę. Tai buvo vienas iš nedaugelio sėkmingų Prancūzijos karo veiksmų [[Mūšis dėl Prancūzijos|Mūšio dėl Prancūzijos metu. [[Gegužės 24]] d. paskirtas [[brigados generolas|brigados generolu]], [[birželio 5]] d. ir Gynybos ministro pavaduotoju. Nepakluso P. Peteno įsakymui nutraukti karo veiksmu prieš Vokietiją. 1940 m. [[birželio 15]] d. [[Vermachtas|Vokietijos kariuomenei]] įžengus į Paryžių, Šarlis de Golis radijo laidoje iš [[Londonas|Londono]] pakvietė prancūzus stoti į jo vadovaujamos Laisvosios Prancūzijos armiją ir ruoštis išvaduoti šalį. [[1940]] m. [[rugpjūčio 2]] d. [[Viši režimas|Viši režimo]] karo tribunolas už maištą ir dezertyravimą iš kariuomenės Š. de Golį nuteisė [[mirties bausmė|mirties bausme]]. [[1943]] m. rugpjūtį [[Sąjungininkai (Antrasis pasaulinis karas)|Sąjungininkai]] jį pripažino Prancūzijos pasipriešinimo Vokietijos okupacijai vyriausiuoju vadu ir nacionaliniu lyderiu. Nuo [[1944]] m. rugpjūčio de Golis – Prancūzijos laikinosios vyriausybės [[ministras pirmininkas]]. Nepritaręs Ketvirtosios Prancūzijos respublikos Konstitucijai, [[1946]] m. sausį atsistatydino iš pareigų. Įkūrė opozicinę partiją – Prancūzų tautos susivienijimą, kuri, tačiau [[1951]] m. vykusiuose rinkimuose partija daugumos nelaimėjo, [[1953]] m. pats Š. de Golis ją paleido. Penkerius metus praleido vienumoje. Per tą laiką parašė trijų tomų vadinamuosius „Karo memuarus“. [[1957]] m. prasidėjusi gili politinė krizė Prancūzijoje, ilgai trukę konfliktai [[Prancūzijos užjūrio valdos]]e – iš pradžių pralaimėjimas [[Vietnamo karas|Vietnamo kare]], o netrukus prasidėjęs ir [[Alžyro karas|Alžyre]] sukėlė ir ekonominius sunkumus. Situaciją paaštrino tai, kad Prancūzijos prezidentas turėjo mažai galių įtakoti dažnai besikeičiančias šalies Vyriausybes. [[1958]] m. [[gegužės 15]] d. Š. de Golis išleido atsišaukimą, kuriame pareiškė esąs pasiruošęs „priimti visus Respublikos įgaliojimus“. Tų pačių metų [[birželio 1]] d. Prancūzijos prezidentas René Coty paskyrė jį šalies ministru pirmininku.
+Gimė gausioje, konservatyvioje ir religingoje mokytojo šeimoje. Mokėsi privačioje katalikiškoje [[Paryžius|Paryžiaus]] mokykloje. Vėliau įstojo ir [[1912]] m. baigė prestižinę Prancūzijos Saint-Cyr karo akademiją. [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] metu tarnavo [[Prancūzijos ginkluotosios pajėgos|Prancūzijos kariuomenės]] 33-iajame pėstininkų pulke. [[1916]] m. Verdeno mūšio metu buvo sužeistas ir pateko į [[Vokietijos imperija|Vokietijos]] nelaisvę, iš kurios šešis kartus bandė pabėgti. Nuo [[1919]] m. iki [[1920]] m. tarnavo Prancūzijos karinėje misijoje [[Lenkija|Lenkijoje]]. Nuo [[1927]] m. iki [[1929]] m. ir nuo [[1936]] m. iki [[1938]] m. tarnavo Prancūzijos kariuomenės daliniuose, kurie buvo užėmę Vokietijos [[Reino kraštas|Reino kraštą]]. Nuo [[1929]] m. iki [[1931]] m. buvo paskirtas vadovauti pėstininkų batalionui tuomet Prancūzijos protektorato statusą turėjusioje [[Sirija|Sirijoje]]. [[Tarpukaris|Tarpukario]] metais parašė pirmuosius karo teorijos leidinius, kuriuose siūlė kurti profesionalios ir mobilios bei mechanizuotos karriuomenės dalinius. Prasidėjus [[Antrasis pasaulinis karas|Antrajam pasauliniui karui]] [[1940]] m. [[gegužės 15]] d. buvo paskirtas vadovavauti 4-ajai tankų divizijai. Po poros dienų atakavo ir privertė trauktis [[Trečiasis Reichas|Vokietijos]] kariuomenę. Tai buvo vienas iš nedaugelio sėkmingų Prancūzijos karo veiksmų [[Mūšis dėl Prancūzijos|Mūšio dėl Prancūzijos]] metu. [[Gegužės 24]] d. paskirtas [[brigados generolas|brigados generolu]], [[birželio 5]] d. ir Gynybos ministro pavaduotoju. Nepakluso P. Peteno įsakymui nutraukti karo veiksmu prieš Vokietiją. 1940 m. [[birželio 15]] d. [[Vermachtas|Vokietijos kariuomenei]] įžengus į Paryžių, Šarlis de Golis radijo laidoje iš [[Londonas|Londono]] pakvietė prancūzus stoti į jo vadovaujamos Laisvosios Prancūzijos armiją ir ruoštis išvaduoti šalį. [[1940]] m. [[rugpjūčio 2]] d. [[Viši režimas|Viši režimo]] karo tribunolas už maištą ir dezertyravimą iš kariuomenės Š. de Golį nuteisė [[mirties bausmė|mirties bausme]]. [[1943]] m. rugpjūtį [[Sąjungininkai (Antrasis pasaulinis karas)|Sąjungininkai]] jį pripažino Prancūzijos pasipriešinimo Vokietijos okupacijai vyriausiuoju vadu ir nacionaliniu lyderiu. Nuo [[1944]] m. rugpjūčio de Golis – Prancūzijos laikinosios vyriausybės [[ministras pirmininkas]]. Nepritaręs Ketvirtosios Prancūzijos respublikos Konstitucijai, [[1946]] m. sausį atsistatydino iš pareigų. Įkūrė opozicinę partiją – Prancūzų tautos susivienijimą, kuri, tačiau [[1951]] m. vykusiuose rinkimuose partija daugumos nelaimėjo, [[1953]] m. pats Š. de Golis ją paleido. Penkerius metus praleido vienumoje. Per tą laiką parašė trijų tomų vadinamuosius „Karo memuarus“. [[1957]] m. prasidėjusi gili politinė krizė Prancūzijoje, ilgai trukę konfliktai [[Prancūzijos užjūrio valdos]]e – iš pradžių pralaimėjimas [[Vietnamo karas|Vietnamo kare]], o netrukus prasidėjęs ir [[Alžyro karas|Alžyre]] sukėlė ir ekonominius sunkumus. Situaciją paaštrino tai, kad Prancūzijos prezidentas turėjo mažai galių įtakoti dažnai besikeičiančias šalies Vyriausybes. [[1958]] m. [[gegužės 15]] d. Š. de Golis išleido atsišaukimą, kuriame pareiškė esąs pasiruošęs „priimti visus Respublikos įgaliojimus“. Tų pačių metų [[birželio 1]] d. Prancūzijos prezidentas René Coty kreipėsi į Nacionalinį susirinkimą ir pareikalavo suteikti nepaprastuosius įgaliojimus Š. de Goliui formuoti naują Vyriausybę ir pakeisti Konstituciją. [[Birželio 1]] d. parlamentas paskyrė de Golį naujuoju šalies ministru pirmininku. Rugpjūčio mėnesį buvo parengtas naujos Konstitucijos projektas, kuriuo labai sustiprintos prezidento galios, numatyti visuotiniai prezidento rinkimai, ir, atitinkamai, sumažinti parlamento įgaliojimai. 1958 m. [[rugsėjo 28]] d. įvykusio [[referendumas|referendumo]] metu, palaikius 79,2% balsavusiųjų, buvo priimta naujoji Konstitucija ir sukurta Penktoji Prancūzijos respublika. 1958 m. [[gruodžio 21]] d. įvykusiuose prezidento rinkimuose Š. de Golis gavo 75,5% balsų.
 {{start box}}