David Hume: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''David Hume''' ('''Deividas Hjumas'''; [[1711]]  m. [[balandžio 26]] d. [[Edinburgas]] - – [[1776]]  m. [[rugpjūčio 26]] d.)  – [[Škotija|škotų]] [[Filosofija|filosofas]] ir [[Istorija|istorikas]].

Hjumas gimė [[Edinburgas|Edinburge]]. Jo šeima buvo iš vidutiniškai pasiturinčiųjų klasės. Jo tėvas, Joseph Home, buvo advokatas, o motina, Katerina Falkoner, tvarkė namų ūkio reikalus, turėjo vyresnį brolį ir seserį. Tėvas mirė, kai Deividas buvo vaikas, todėl jį užaugino našle likusi motina, kuri buvo tarsi pirmoji jo mokytoja. Išsilavinimą įgijo jėzuitų koledže [[Prancūzija|Prancūzijoje]]; vėliau studijavo teisę. Baigęs mokslus, Hjumas persikėlė į [[Anglija|Angliją]]. Hjumas aktyviai rašė filosofinius straipsnius. Jis kelis kartus nesėkmingai bandė gauti darbą universitete. Dirbo advokatu, bibliotekininku, diplomatu, vėliau atsistatydino ir tapo privačiai praktikuojančiu mokslininku. Hjumas plėtojo [[Empirizmas|empirizmo]] bei [[Psichologizmas|psichologizmo]] filosofiją, pažinimo šaltiniu laikė pojūčius. Analizuodamas sąmonę, didžiausią reikšmę teikė jutimo organų pojūčiams bei vaizdinių asociacijų suvokimui. Per savo gyvenimą Hjumas gyvenimo moters nerado ir liko nevedęs. [[1776]] metais mirė, spėjama, kad jis sirgo žarnyno ar kepenų [[vėžys|vėžiu]].

Hjumas [[Filosofija|filosofiją]] būtų galima apibūdinti kaip nuoseklų skepticizmą. Hjumas mažiau žinomas, nors ne mažiau reikšmingas, kaip natūralizmo šalininkas. Pasak Hjumo skepticizmo, visas tikrovės pažinimas remiasi priežasties ir pasekmės suvokimu. Ryšys tarp šių dalykų tėra pripratimas, todėl nepatikimas. Matematinis mąstymas yra vienintelė tikro pažinimo metodų sukūrimo galimybė. Pažinimo pagrindu laikė patyrimą. Patyrimą interpretavo kaip įspūdžių, susietų [[Psichologija|psichologiniais]] asociacijos dėsniais, srautą. Patyrimo šaltiniai  – išorinis suvokimas ir vidinė savivoka, susijusi su mąstymu.

[[Empirizmas]] (''gr. emperia - – patirtis'') — – pažinimo teorija, akcentuojanti patirties, įrodymų svarbą per jutimo receptorius. Empirizmas svarbiausiu ir vieninteliu pažinimo šaltiniu laiko patirtį, gaunamą per pojūčius, t. y. tai, ką galime jusliškai patirti; žinios įgytos stebint ir eksperimentuojant turi daug didesnę praktinę reikšmę, nei gautos vien tik sausais loginiais samprotavimais.

Žymiausias [[empirizmo]] atstovas — – Deividas Hjumas. Bene pirmasis iš naujųjų amžių filosofų, kuris ėmė ginčyti mokslo dėsnių tikrumą. Hjumo žmogiškojo pažinimo analizės išvados padarė didelę reikšmę tolesnei pažinimo teorijos raidai. [[Empiristas]] sudavė skaudžiausią kirtį racionalistiniam pažinimui.

Deividas Hjumas buvo įsitikinęs, kad jo uždavinys „''moksle apie žmogų pritaikyti empirinius metodus''“, t. y. remtis patyrimu ir stebėjimu su saikinga abejone, kuri riboja žmogaus pažinimo galimybes. Tiesioginis mūsų pažinimo objektas yra tik mūsų sąmonės turiniai. Juos Hjumas skirsto į dvi grupes: įspūdžiai (''arba mintys'') ir idėjos. Įspūdžiai — – tai visi mūsų išoriniai pojūčiai bei vidiniai savęs suvokiniai (''afektai, jausmai, norai''), pasireiškiantys sieloje. Idėjos yra atvaizdai įspūdžių, kurie mums kyla tada, kai mes tuos įspūdžius apmąstome, prisimename, įsivaizduojame. Abi grupės skiriasi stiprumu ir gyvumu taip, kaip, pavyzdžiui, obuolio skonis, patiriamas atsikandus, skiriasi nuo to skonio prisiminimo.

Idėjos skirstomos į paprastas ir sudėtines. Paprastos idėjos kyla iš įspūdžių. Todėl neįmanoma ką nors įsivaizduoti arba apmąstyti, ko nėra buvę tiesioginiame suvokime. Taip pat žmogus savo vaizduotės galia gali sukurti sudėtines idėjas, kurios nėra kilusios iš tiesioginio įspūdžio, jos kyla iš paprastų idėjų jungimosi asociacijos būdu. Asociacija vyksta mechaniškai, kai remiasi panašumu, priežasties ir padarinio ryšiu.

[[Empirizmas|Empirizme]] įspūdžių ir idėjų analizė virsdavo sunkiai identifikuojamų ir diferencijuojamų mentalinių (''lot. mentolis - – protinis]'') esybių santykių aiškinimu, o pagrindiniu tyrimo metodu tapdavo introspekcija (savistaba) — – [[filosofas]] bandė analizuoti savo paties sąmonės turinį ir joje vykstančius procesus. Tai buvo nelengvas uždavinys, nes sąmonės turinio analizė iš dalies jį keitė. Sunkoka buvo atskirti ir sąmonės elementus. Ir galų gale tokio pobūdžio tyrimų rezultatus buvo labai sunku patikrinti kitiems [[tyrinėtojai|tyrinėtojams]].

Hjumo [[filosofija]] buvo giliai [[antromorfizmas|antropomorfiška]]. Tai buvo mokslas apie žmogų ir jo pasaulį , išsitenkantį žmogiškosios patirties bei reikmių rėmuose. Prieš pradėdamas filosofuoti, žmogus pirma turėjo gyventi ir veikti; žmogaus interesų ratą apibrėžė jo gyvenimas, o praktiniai veiksmai teikė medžiagos apmąstymams. Protas, pasak Hjumo, niekad negali mūsų pakylėti virš įprastos patirties tėkmės, jis taip pat negali pateikti mums veiksmų ir elgesio taisyklių, išskyrus tas, kurias mums duoda kasdienio gyvenimo analizė.

Hjumo kritika lietė ne atskiras dogmas, o visą [[religja|religinį]] pasaulėvaizdį. Ji siejosi su įsitikimu, kad žmogaus gyvenimas ir žmogaus veikla reikalauja žmogiško mato. Aukščiausia žmogaus vertybė yra gyvenimas. Dorovinių principų šaltinis yra ne [[Dievas|Dievo]] įstatymai, o prigimties reikalavimai ir socialinės reikmės. Tie principai padeda žmogui, apibrėžia jo troškimus, reguliuoja jo santykius su kitais žmonėmis. ''Dorovė'',- teigė Hjumas,-''paprasčiausiai yra išvada, liečianti žmogaus veiksmus ir paremta jų motyvų, potraukių ir gyvenimo sąlygų apmąstymu''.

Dėmesys Hjumo filosofiniams darbams išaugo, kai [[Vokietija|vokiečių]] filosofas [[Imanuelis Kantas]] (''Immanuel Kant'') skyrė Hjumui nuopelnus už jo pažadinimą iš „''dogmatiškojo miego''“ (~[[1770]]  m.).

[[Albertas Einšteinas]] (''Albert Einstein'') ([[1915]]) rašė, kad jis įkvėptas Hjumo pozityvizmo suformulavo savo Specialiąją reliatyvumo teoriją.

Hjumas [[N.Phillipsono]] ([[1989]]) buvo laikomas [[Vitgenšteino]] (''Wittgensteinian'') revoliucijos šalininku. Kaip argumentą N.Phillipsonas pateikė Hjumo teiginį, kad matematika ir logika yra susijusios sistemos, užmaskuotos tautologijos, ir neturi jokio sąryšio su pasaulio patirtimi.

[[A.D.Ayeras]] (''Alfred Jules Ayer'') ([[1936]]), pristatydamas savo loginio pozityvizmo klasikinę ekspoziciją, tvirtino: „Požiūriai, kurie iškeliami šiame traktate yra išvesti iš [[Berklio]] (''Berkeley'') ir Hjumo empirizmo loginio rezultato.

Hjumo Indukcinė Problema taip pat turėjo esminės reikšmės [[Karlo Popperio]] (''Karl Popper'') filosofijai. Savo autobiografijoje, „Begalinis ieškojimas“, Popperis rašė: „Žinios...„Žinios…..yra objektyvios; ir jos yra hipotetinės. Šiuo požiūriu man pavyko suformuluoti Hjumo indukcijos problemą“. Ši įžvalga davė rezultatų Popperio pagrindiniam darbui „Mokslinio atradimo logika“. Savo „Spėjimuose ir paneigimuose“ jis rašė: „Aš ištyriau indukcijos problemą per Hjumą. Aš jaučiau, kad Hjumas buvo visiškai teisus tvirtindamas, kad ši indukcija negali būti logiškai pagrįsta“.

Kaip istorikas išleido savo metu neblogai įvertintą [[Anglija|Anglijos]] istoriją.

[[1733]]-–[[1736]] būdamas Prancūzijoje parašė pagrindinį savo veikalą

* „Traktatas apie žmogaus prigimtį“ (''A Treatise of Human Nature'')  – bandymas supažindinti su eksperimentiniais metodais, aiškinančiais moralės temas. Tai svarbiausias D. Hjumo filosofijos veikalas. Kūrinį parašė [[Prancūzija|Prancūzijoje]], tačiau knyga išleista [[Anglija|Anglijoje]] [[1739]]–[[1740]]  m. Anuomet praktiškai nesulaukė jokių atsiliepimų.

Šiek tiek daugiau dėmesio susilaukė

* „Žmogaus proto tyrinėjimas“ (''An Enquiry Concerning Human Understanding''), įrašė jo vardą į filosofijos istoriją greta didžiausių pažinimo teoretikų, pirmąsyk išleistas [[Londonas|Londone]] [[1748]]  m. pavadinimu „Filosofiniai esė apie žmogaus protą“ (''Philosophical Essays Concerning Human Understanding''). Šioje knygoje D. Hjumas pažinimo procesą tyrinėjo vadovaudamasis agnosticizmu ir fenomenalizmu, apmąstydamas savo pirmtakų [[John Locke|Džono Loko]] ir [[George Berkeley|Džordžo Berklio]] pažinimo koncepcijas. Tai „Traktato apie žmogaus prigimtį“ pirmosios dalies perrašytas ir papildytas variantas (autoriaus nuomone, daugiausia nuo jos skiriasi stiliumi).

* „Moralinės ir politinės esė“ (''Essays moral and political''), pirmoji knyga išleista [[1741]]-–[[1742]]  m. Rinkinys iš atskirų dalių rašytas ir leistas daug metų, nors nemažai esė buvo surinkta 1753-1754 1753–1754 m. Dauguma esė yra parašytos politikos ir ekonomikos temomis, nors jos kelia ir etinius bausmės, meilės, santuokos, poligamijos, Senovės Graikijos ir Romos demografijos klausimus. Kūriniams darė įtaką Hjumo jaunystėje skaityti leidiniai: „Žiūrovas“ ir „Tatler“.

* „Moralės principų tyrinėjimas“ (''An Enquiry Concerning the Principles of Morals'') buvo išleistas [[1751]]  m.

* „Natūralioji religijos istorija“ (''The natural history of religon''), parašyta [[1755]] m.

* „Anglijos istorija nuo [[Julijus Cezaris|Julijaus Cezario]] invazijos iki 1688  m. revoliucijos“ (''The History from the Invasion of Julius Caesar to the revolution in 1688of England''), aštuonių tomų, parašyta [[1753]]-–[[1762]]  m. Šioje knygoje D. Hjumas mėgino reabilituoti Stuartų dinastijos valdymą.

* „Dialogai apie natūraliąją religiją“ (''Dialogues Concerning Natural Religion''), tai paskutinis D. Hjumo kūrinys, parašytas [[1776]] m., tačiau išleistas jau po jo mirties [[1779]]  m.

* David Hume. „Žmogaus proto tyrinėjimas“.  – Vilnius, Pradai, 1995, ISBN 9986-405-35-1

* „Filosofijos įvadas“ E. Nekrašas, Mokslo ir encikolpedijų leidykla, Vilnius, 1993. Psl 47, 82-84, 88, 91, 93, 95, 96, 105, 136, 143-145143–145, 149.

* „Filosofijos įvadas“ A. Anzenbacher, Vilnius „Katalikų„[[Katalikų pasaulis“pasaulis]]“, 1992 Psl.:66, 146, 198, 263, 333, 337

* „Susitikimai su filosofija: nuo Herakleito iki Huserlio“, Adam Sikora, Alma littera, 2004.Psl.: 266, 271, 272.