Šiaulių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra: Skirtumas tarp puslapio versijų
| Eilutė 14: | Eilutė 14: | ||
[[1997]] m. [[gegužės 28]] d. popiežiaus [[Jonas Paulius II|Jono Pauliaus II]] įkurta Šiaulių vyskupija. Bažnyčia tapo Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. Šiaulių vyskupo [[Eugenijus Bartulis|Eugenijaus Bartulio]] rūpesčiu pastatui atliktas kapitalinis remontas, įrengtas naujas, šiuolaikinius kanonus atitinkantis [[altorius]]. Katedra ir iš išorės, ir viduje išdažyta dviem baltos spalvos atspalviais. Įrengtas išorės apšvietimas, turintis kelias valdymo programas. Šventinis apšvietimas įjungiamas per visas bažnytines ir Šiaulių miesto šventes. |
[[1997]] m. [[gegužės 28]] d. popiežiaus [[Jonas Paulius II|Jono Pauliaus II]] įkurta Šiaulių vyskupija. Bažnyčia tapo Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. Šiaulių vyskupo [[Eugenijus Bartulis|Eugenijaus Bartulio]] rūpesčiu pastatui atliktas kapitalinis remontas, įrengtas naujas, šiuolaikinius kanonus atitinkantis [[altorius]]. Katedra ir iš išorės, ir viduje išdažyta dviem baltos spalvos atspalviais. Įrengtas išorės apšvietimas, turintis kelias valdymo programas. Šventinis apšvietimas įjungiamas per visas bažnytines ir Šiaulių miesto šventes. |
||
Išlikę daug pasakojimų, kodėl būtent šioje vietoje pastatyta Katedra. Legenda sako, kad kartą į Šiaulius atėjo didžiulis jautis ir atsigulęs pailsėti užmigo amžinu miegu. Laikui bėgant, vėjas apnešė jį žemėmis ir taip susidarė aukštumėlė, ant kurios dabar stovi Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. |
|||
==Architektūra== |
==Architektūra== |
||
15:30, 16 gegužės 2009 versija
 | |
|---|---|
| |
| Vyskupija | Šiaulių |
| Dekanatas | Šiaulių |
| Savivaldybė | Šiaulių miestas |
| Gyvenvietė | Šiauliai |
| Adresas | Aušros takas 3 |
| Statybinė medžiaga | tinkuotas mūras |
| Pastatyta (įrengta) | 1626 m. |
| Stilius | renesansas |
Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra stovi Šiauliuose. Katedra matoma iš tolo, važiuojant visais į Šiaulius vedančiais keliais.
Istorija
Pirmąją medinę bažnyčią Šiauliuose 1445 m. pastatė Žemaičių seniūnas M. Kęsgaila. Ji turėjo nuolatinį kunigą. 1617-1626 m. pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. Zigmantas Vaza jos išlaikymui 1617 m. skyrė 72 valakus žemės. 1625 m. ant bažnyčios sienos pritvirtintas saulės laikrodis. 1655 m. bažnyčia apdegė. Klebonui 1676 m. nurodyta ją restauruoti. Klebono Kazimiero Bulotos rūpesčiu 1786 m. bažnyčia išdažyta, pažemintas stogas. Klebonas Ignotas Štachas bažnyčią atnaujino, pastatė kleboniją.
1820 m. bažnyčiai priklausė Lieporių, Meškuičių, Verdulių, Vijolių kaimai. 1841 m. priklausė 80 valakų žemės, Kužių, Meškuičių filijos. Šiauliuose gyveno 5 kunigai. 1880 m. sudegė bažnyčios bokštas; atstatytas kitokios formos, be kupolo. Po 1896 m. sutvirtintos koplyčios sienos, užmūrytos durys, kitos įtaisytos bažnyčios sienoje. 1944 m. puolant rusų kariuomenei bažnyčia apgriauta.
1951–1953 m. restauruoti skliautai, 1956 m. – bokštas (inž. B. Kriščiūnas, architektas Simonas Ramunis). Nuo 1953 m. restauravimu rūpinosi klebonas Liudvikas Mažonavičius (1919–1983, palaidotas šventoriuje).
1997 m. gegužės 28 d. popiežiaus Jono Pauliaus II įkurta Šiaulių vyskupija. Bažnyčia tapo Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio rūpesčiu pastatui atliktas kapitalinis remontas, įrengtas naujas, šiuolaikinius kanonus atitinkantis altorius. Katedra ir iš išorės, ir viduje išdažyta dviem baltos spalvos atspalviais. Įrengtas išorės apšvietimas, turintis kelias valdymo programas. Šventinis apšvietimas įjungiamas per visas bažnytines ir Šiaulių miesto šventes.
Išlikę daug pasakojimų, kodėl būtent šioje vietoje pastatyta Katedra. Legenda sako, kad kartą į Šiaulius atėjo didžiulis jautis ir atsigulęs pailsėti užmigo amžinu miegu. Laikui bėgant, vėjas apnešė jį žemėmis ir taip susidarė aukštumėlė, ant kurios dabar stovi Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedra.
Architektūra
Bažnyčia renesansinė, lotyniško kryžiaus plano, vienabokštė, su šešiasiene apside. Šventoriaus tvora aukštoka, mūrinė, su sargybos bokšteliais kampuose ir šaudymo angomis. Ant pietinės pastato sienos 1625 m. įrengtas saulės laikrodis.
Bažnyčios planas, fasadų kompozicija, siluetas ir interjeras sudėtingesni negu kitų renesansinių bažnyčių. Ji kelis kartus degė. Po paskutinio gaisro per Antrąjį Pasaulinį karą atstatyta tokia, kokia buvo prieš gaisrą. Bažnyčia vienanavė, su transeptu, aštuonkampe presbiterija, fasade - aštuonkampis bokštas su smailėjančia viršūne gerokai aukštesnis negu kitų šios grupės bažnyčių. Iš Eduardo Jono Remerio 1857 m. piešinio matyti, kad anksčiau bokštas buvo tarpsniu žemesnis ir turėjo dviejų pakopų varpo pavidalo šalmą. Bokšto apatinio (keturkampio) tarpsnio kraštuose įkomponuoti bokšteliai - erkeriai, pabrėžiantys portalo kompoziciją. Gausiame pastato dekore vyrauja kolonos, sujungtos arkiniais stogeliais. Bažnyčios sienas iš išorės ir vidaus skaido piliastrai, fasaduose sujungti nedidelėmis sudvejintomis (būdingomis Lietuvos renesansui) arkomis. Tarp piliastrų dvi eilės langų: apačioje - pusapskričių sąramų, o virš jų - apskritų. Transepto galų sienos ir frontonai dekoruoti Šiaurės Europos renesansui būdingais menčių su arkutėmis motyvais.
Bažnyčios nava aukštą, erdvi, bet transeptas į jos erdvę įsijungia nedarniai; transeptą nuo navos nuo navos skiria lėkštos arkos, todėl susidaro įspūdos, lyg tai būtų du atskiri priestatai. Vargonų choro aukštyje aplink visą bažnyčią eina neplati galerija su medine baliustrada. Galeriją remia platus karnizas. Transepte ji išsiplečia ir sudaro lyg antrąjį aukštą. Bažnyčios cilindriniai skliautai dekoruoti nesudėtingo, kitokio, negu kitų bažnyčių piešinio braukomis. Prieš Antrąjį Pasaulinį karą ant skliautų dar buvo sienų tapybos.
Bažnyčioje virš koplyčios durų angos yra kriauklės motyvo reljefinė puošmena, o virš zakristijos durų angos - apdaila iš tamsaus akmens. Vienų zakristijos durų apdailoje vyrauja orderiniai elementai, kitų apdaila primena medžio drožinius ir metalo kalybą.
