Smailialapis papartis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Dryopteris carthusiana
Smailialapis papartis (Dryopteris carthusiana)
Smailialapis papartis (Dryopteris carthusiana)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Šertvūnai
(Wikispecies-logo.svg Polypodiophyta)
Klasė: Šertvainiai
(Wikispecies-logo.svg Polypodiopsida)
Šeima: Papartiniai
(Wikispecies-logo.svg Dryopteridaceae)
Gentis: Papartis
(Wikispecies-logo.svg Dryopteris)
Rūšis: Smailialapis papartis
(Wikispecies-logo.svg Dryopteris carthusiana)

Smailialapis papartis (Dryopteris carthusiana, sin. Dryopteris spinulosa) – papartinių (Dryopteridaceae) šeimos daugiametis augalas, kurio gyvenimo ciklą, kaip ir kitų sporinių induočių, sudaro dviejų kartų (sporofito ir gametofito) kaita. Sporofitai labai dažnai pasitaiko krūmuose, mišriuose miškuose. Gametofitai beveik mikroskopiniai, širdiški, trumpaamžiai. Sporifikuoja liepos-rugpjūčio mėn. Viena iš labiausiai paplitusių šertvūnų rūšių Lietuvos teritorijoje.

Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Augalas iki 90 cm aukščio, su gana tankia lapų puokšte. Lapkotis žalsvas ar gelsvas, maždaug tokio pat ilgio kaip lapalakštis, apaugęs šviesiai rusvos spalvos apie 5–8 mm ilgio plėviškais žvyneliais.[1] Lapalakštis dažniausiai žalias tačiau saulėkaitoje išaugusių augalų gali būti ir gelsvai žalias.[2] Lapalakštis (pagrindinė ir stambiausia lapo dalis) yra siaurai kiaušiniškas bei dukart plunksniškai suskaldytas, 2,5–4 kartus ilgesnis už plotį. Lapkotis ir laplakštis be liaukų arba su labai retomis. Lapelių skilčių danteliai su ilgu šereliu. Sporos rudos spalvos. Sorai maži, yra ant apatinės lapalakščio pusės.[3] Induzijos mažos, lygiakraštės ir neturi liaukų. Apatinė viena arba dvi poros lapelių paprastai lieka sterilios, labiau nutolusios nuo kitų.[1]

Lapelių skilčių danteliai

Anatomija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šakniastiebio tarpląstelinėje ertmėje yra 80–100μm ilgio vidiniai plaukeliai.[4] Turi stelę, kurią sudaro parenchiminė šerdis ir apytakos audiniai: vandens indai (dar vadinami mediena) ir rėtinai indai (dar vadinami karniena), juos dengia endodermis. Paparčiams būdinga diktostelė yra sifonostelijos variantas, kurioje pertrūkimai atsiranda dėl apytakos audinių atsišakojimų į lapus.[5] Lapkotyje yra 5-11 indų kūlelių.[1]


Gyvenimo ciklas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Soros lapo apačioje
Sorai lapelių apačioje

Gyvenimo cikle dominuoja sporofitas. Vasarą lapalakščio apačioje esantys sorai praplyšta ir išplatina daugybę sporų, kurias išnešioja vėjas arba gyvūnai. Sporoms patekus ant substrato iš jų išauga gametofitas (polaiškis), gametofite formuojasi anteridžiai ir archegonės. Anteridžiuose formuojasi spermatozoidai kurie turi daug žiuželių, o archegonėse fomuojasi kiaušialąstės. Aplinkoje esant pakankamam drėgmės kiekiui, spermatozoidai pasiekia kiaušialąstes ir jas apvaisina, tuomet susidaro zigota. Iš zigotos (dažniausiai peržiemojus tačiau labai priklauso nuo aplinkos sąlygų) formuojasi naujas organizmas, kuris irgi formuoja savo sporas ir ciklas kartojasi.[5]

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Auga beveik visoje Europoje, Kaukaze, Viduržemio jūros srities kalnuose, Rytų Sibire Jenisiejaus rajone, Šiaurės Amerikos rytinėje dalyje.[1] Dažniausiai auga vidutiniškai rūgščiame dirvožemyje, (Elenbergo vertė pH=5).[4]


Commons-logo.svg

Vikiteka

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Minkevičius A., Lietuvos TSR Flora 1t. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959
  2. Patalauskaitė D., Dryopteris genties rūšys ir jų paplitimo ypatybės Lietuvoje. Botanica Lithuanica, Suppl. 6: 31–44, Vilnius, 2004.
  3. Lekavičius A., Vadovas augalams pažinti, Vilnius, 1989
  4. 4,0 4,1 Rünk K., Zobel M., Zobel K., Biological Flora of the British Isles: Dryopteris carthusiana, D. dilatata and D. expansa Journal of Ecology, 100(4):1039-1063, 2012.
  5. 5,0 5,1 Naujalis, J. R., Meškauskaitė, E., Juzėnas, S., Meldžiukienė, A., Botanikos praktikos darbai. Archegoniniai ir žiediniai augalai. – Vilnius, 2009