Sleiviai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Sleiviai
Sleivių merginos (1899 m., Šiaurės vakarų teritorijos)
Sleivių merginos (1899 m., Šiaurės vakarų teritorijos)
Gyventojų skaičius 2630[1]
Populiacija šalyse Kanados vėliava Kanada (Alberta, Šiaurės vakarų teritorijos)
Kalba (-os) sleivių, anglų
Religijos tradicinė tikyba, krikščionybė
Giminingos etninės grupės sahtai, tličai, tagišai, kaskai, sekaniai, kiti šiaurės atapaskai
Commons-logo.svg Vikiteka: SleiviaiVikiteka

Sleiviai (angl. Slavey, Slave, sav. Dene Thá) – indėnų tauta, priklausanti šiaurės atapaskams, gyvenanti Kanadoje: Šiaurės vakarų teritorijose, Britų Kolumbijoje ir šiaurės Albertoje). Jų tradicinė erdvė driekiasi palei Makenzio (Deh-Cho) upę, nuo vakarinės Didžiojo Vergų ežero dalies iki Didžiosios Lokių upės, taip pat tarp Makenzio, Lajardo, Fort Nelsono ir Hėjaus upių. Dauguma įsikūrę prie Hėjaus ir Fort Nelsono upių bei Hėjaus ežero (pagrindinės gyvenvietės: Fort Simpsonas, Fort Providensas, Fort Lajardas, Fort Normanas ir kt.). Populiacija – virš 2600 žmonių. Vartoja sleivių kalbą (atapaskų šeima), taip pat kalba angliškai.

Pavadinimas sleiviai („vergai“) kilo iš kri kalbos. Patys save vadina Dene Thá – „didžiosios upės (=Makenzio) žmonėmis“.

Sleiviai su europiečiais susidūrė 1789 m. (Aleksandro Makenzio kelionė). XVIII–XIX a. sleivių žemėse anglai įrengė prekybinių postų („fortų“) tinklą. Nuo XIX a. antros pusės prasidėjo sleivių kristianizacija. Iki XX a. pr. tradicinė kultūra mažai keitėsi. Iki pat XIX a. pab. gaminosi akmeninius įrankius. Nuo XIX a. vasarines stovyklas ėmė rengti anglų prekybiniuose postuose. Su europiečiais beveik nekonfliktavo. Po I pasaulinio karo išaugus kailių kainoms, sleiviai ėmė medžioti kailinius žvėrelius, plačiau ėmė naudoti pirktinius gaminius. Po XX a. vid. smarkiai akultūravosi – pradėjo naudoti sniegomobilius, motorines valtis ir kt. XX a. 7-ajame dešimtmetyje kovojo dėl savo žemių valdymo.

Sleivių mokasinai

Kultūriškai artimi kitiems poarkčio indėnams. Tradiciniai verslai – medžioklė, žvejyba, rankiojimas. Medžiodavo daugiausia briedžius, bebrus, paukščius. Gaudydavo spąstais, strėlėmis ir lankais, varydami. Bebrus uždaužydavo prie jų užtvankų. Maistą ruošdavosi vandeniui nelaidžiuose induose, pintuose iš eglių šaknų (kartais apteptuose moliu) arba žievės.

Tradicinis būstas dvejopas: kūginis (panašus į tipį), dengtas žievėmis arba briedžio odomis, ir žemas, pailgas, rąstinėmis sienomis ir dvišlaičiu stogu, su čiukuru.

Rūbai iš briedžių odos. Vyrai tatuiruodavosi skruostus, prasidurdavo nosis. Puošdavosi dygliatriušio dygliais. Naudodavo lanko pavidalo audimo stakles.

Sleivių visuomeninis branduolys – egzogaminė 10–20 žmonių grupelė. Jos nariai tarpusavyje pasidalindavo visą medžioklės grobį. Grupelei vadovaudavo iškiliausias medžiotojas (jis kartais būdavo ir žynys). Vasaromis susirinkdavo į bendras stovyklas prie upių (200–250 žmonių). Grupės tarpusavyje nekariaudavo. Neturėjo gimininės sąrangos. Jaunavedžiai galėjo keltis gyventi kur panorėję. Pasitaikydavo leiviratas, sororatas, apsikeitimas seserimis, poligamija. Religijai būdingas tikėjimas dvasiomis-globėjomis. Vilkas ir Varnas laikyti pasaulio sutverėjais.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. [1]
  2. Слэйви,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.