Horodlės unija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Horodlės unija

Horodlės unija (arba Horodlės susitarimai, Horodlės privilegija) – 3 aktų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ir Lenkijos karalystės atstovų susitarimas, sudarytas 1413 m. spalio 2 d. Horodlėje, Lenkijoje.

Prielaidos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po 1410 m. Žalgirio mūšio sustiprėjo Lenkijos tarptautinė padėtis, susidarė galimybių klostytis jos hegemonijai Vidurio Rytų Europoje, bet tam trukdė 1411 m. Torūnės taika. Horodlės susitarimais siekta iš naujo sureguliuoti Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos, jų valdovų Jogailos ir Vytauto Didžiojo santykius (nustatytus Vilniaus-Radomo susitarimais), parodyti abiejų valstybių vieningumą rengiantis karui su Vokiečių ordinu, kuris ir įvyko 1414 m.

Susitarimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Horodlėje sudaryti 3 aktai:

  • valdovų Jogailos ir Vytauto,
  • Lietuvos didikų,
  • Lenkijos ponų.

Jogailos ir Vytauto akte valdovai pažymi, kad, norėdami apsaugoti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją nuo Vokiečių ordino, ją iš naujo prijungia prie Lenkijos karalystės. Bažnyčioms garantuojamos tokios pat privilegijos kaip Lenkijos karalystėje. Katalikų tikėjimo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ponai ir bajorai irgi naudosis tokiomis pat teisėmis kaip ir Lenkijos karalystės ponai bei bajorai. Jiems patvirtintas tėvoninių ir dovanotų žemių valdymas. Abiejų valstybių elitas įpareigojamas ištikimai tarnauti Jogailai ir Vytautui, taip pat jų įpėdiniams, pastarųjų nerinkti vieniems be kitų žinios.

Lietuvių bajorų 47 šeimoms suteikti lenkų herbai. Tik juos gavusieji ir tik katalikai galėjo naudotis duotomis privilegijomis. Taip neteko teisinės galios ankstesnės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos valdovų privilegijos.

Lenkijos karalystės pavyzdžiu steigiamos Trakų vaivadija ir Vilniaus vaivadija, o Žemaitijos kunigaikštystei suteiktos vaivadijos teisės, steigiamos vaivadų ir kaštelionų pareigybės.

Lietuvos didikų akte konstatuojama, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bajorai, atsidėkodami už Lenkijos karalystės bajorų įsipareigojimą juos remti, pasižada, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštija bus unijoje su Lenkijos karalyste, be lenkų bajorų žinios nepradės karo; skelbiama ištikimybė Jogailai ir Vytautui, šiam mirus, jo įpėdinį pasižadama rinkti tik pritarus Lenkijos karaliui ir luomams.

Lenkų ponų akte pažymima, kad, siekdami vienybės, jie lietuvių bajorams suteikė lenkų herbus su teise juos paveldėti. Manoma, kad tuo lenkų bajorija siekė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją pajungiančių Lenkijos karalystei (Karūnai) ryšių, išreikštų besiformuojančio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bajorų luomo globa. Abi pusės pareiškė nepradėsiančios karo be vienos iš jų sutikimo.

Reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Horodlės susitarimų aktuose deklaruojamas Lietuvos katalikiškumas, Žemaitijos priklausomybė Lietuvai; abu teiginius ginčijo Vokiečių ordinas. Įsteigtos dignitorijos ir suteikti herbai leido Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ir Lenkijos karalystės bajorus suvienyti į vieną luomą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos valdovo institucijos tęstinumo patvirtinimu lenkų ponai neteko galimybės inkorporuoti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją į Lenkijos karalystę, bet Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bajorai turėjo taikstytis su Lenkijos siuzerenitetu. Jie gavo teisę dalyvauti Lenkijos karaliaus rinkimuose. Horodlės susitarimai – kompromisiniai. [1]

Horodlės susitarimai prolenkiškoje istoriografijoje vadinami Horodlės unija.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Edvardas Gudavičius. Horodlės susitarimai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 658 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]