Pereiti prie turinio

Sindhų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sindhų kalba
सिन्धी, سنڌي
KalbamaPakistanas, Indija
Kalbančiųjų skaičius55-80 mln.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių50
Kilmėindoeuropiečių
indoiranėnų
indoarijų
šiaurės vakarų
sindhų
Rašto sistemosarabų, devanagari
Oficialus statusas
Oficiali kalba Sindhas,
Indijos vėliava Indija
Kalbos kodai
ISO 639-1sd
ISO 639-2snd
ISO 639-3snd
Geografinis paplitimas
Vikipedija Sindhų kalba

Sindhų kalba (سنڌي, सिन्धी = Sindhī) – indoeuropiečių kalbų šeimos, indoarijų atšakos kalba. Vartojama daugiausia sindhų tautybės žmonių, gyvenančių pietryčių Pakistane (Sindhe, Beludžistane), Indijoje (vakarų Gudžarate) bei diasporoje visame pasaulyje (Omane, Filipinuose, Indonezijoje, JAV ir kt.). Sindhų kalba yra viena iš dviejų valstybinių Pakistano kalbų (greta urdu),[1] taip pat turi oficialios kalbos statusą Indijoje.

Sindhų kalba susidarė iš Apabhramšos prakrito, ikiislaminiu laikotarpiu buvo užrašoma trim raštais – Ardhanagari, Saindhu ir Malwari. Sindhams priėmus islamą, kalba pradėta užrašinėti arabų raštu (tačiau oficialiai įtvirtintas tik XIX a.), perėmė daug skolinių iš persų ir arabų kalbų. XIV–XVIII a. tai buvo populiari literatūrinė kalba, naudota poetų, sufijų.

Sindhų kalba pasižymi balsių gausa (16), taip pat turi 46 priebalsius. Turi daug sprogstamųjų, nazalinių garsų.

Sindhų kalba turi šias tarmes: Siraiki, Vičoli, Lari, Lasi, Thari, Kači. Vičoli tarme pagrįsta literatūrinė kalba.

  1. „Encyclopædia Britannica“. Sindhi Language. Nuoroda tikrinta December 29, 2013.