Sauginių kapinynas

Koordinatės: 55°54′51″š. pl. 23°06′45″r. ilg. / 55.9142452°š. pl. 23.1124878°r. ilg. / 55.9142452; 23.1124878
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sauginių kapinynas

Užbytos kalva iš pietų pusės
Sauginių kapinynas
Sauginių kapinynas
Koordinatės
55°54′51″š. pl. 23°06′45″r. ilg. / 55.9142452°š. pl. 23.1124878°r. ilg. / 55.9142452; 23.1124878
Vieta Šiaulių rajonas
Seniūnija Kužių seniūnija
Plotas m
Naudotas V a. - VIII a.
Registro Nr. A R1011 / 3291 / A672

Sauginių kapinynas, vadinamas Užbitės kalnu, Užbytos kalva – plokštinis kapinynas Sauginių gyvenvietės šiaurės vakarinėje dalyje, į pietvakarius nuo Švendrės miško, Bytos upelio dešiniajame krante, 1,41 km į šiaurę-šiaurės rytus nuo Sauginių piliakalnio ir 1 km į šiaurę nuo sunaikinto I tūkstantmečio – II tūkstantmečio pradžios Sauginių II kapinyno. Pasiekiamas iš kelio AukštelkėKuršėnai 1,3 km nuo Sauginių parduotuvės už buvusių Sauginių fermų pasukus šiaurės rytų kryptimi keliu, vedančiu į kelią DžiuikiaiVoveriškiai, už 620 m. – į kairę, šiaurės vakarų kryptimi per pievą 120 m.

Kapinynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kapinynas įrengtas pailgoje kalvoje, orientuotoje rytų-pietryčių – vakarų-šiaurės vakarų kryptimi, savo forma (šlaitai dirbtinai pastatinti, pietinėje pašlaitėje yra pylimo liekanų) ir konfigūracija (pietrytinė aikštelės dalis 2-2,4 m aukštesnė) primenančioje piliakalnį. Spėjama, kad kalvoje, supamoje Bytos upelio, galėjo būti senasis I tūkstantmečio pr. m. e. – I tūkstantmečio pradžios Sauginių piliakalnis. Įrengus piliakalnį buv. Jonelaičių ežero (dab. Bubių tvenkinys) pakrantėje, kalva naudota laidoti mirusiems Sauginių gyventojams. Apie VIII a. pradėta laidoti Sauginių II kapinyne, kuris sunaikintas tiesiant kelią AukštelkėKuršėnai.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ariant lauką ir dirbant kitus darbus 1920-1940 m. aptikta žmonių kaulų ir kitų archeologinių radinių, iš kurių apie 10 VI a.VIII a. radinių tuo metu pateko į muziejų. 1973 m. Lietuvos istorijos institutas (vadovas Algimantas Merkevičius) ištyrė 391 m² plotą ir aptiko 36 kapus. Mirusieji laidoti nedeginti, daugelis kapų apardyti dirbant lauką ir mėgėjiškų kasinėjimų metu. rasta V a.VI a. įkapių.[1] Radinius saugo Šiaulių Aušros muziejus, 1973 m. apie 200 radinių – Lietuvos nacionalinis muziejus.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos TSR archeologijos atlasas III, I-XIII a. pilkapynai ir senkapiai, Vilnius, Mokslas, 1977 m., 101 psl. (621)

Nuotraukos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]