Balys Tarvydas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Balys Tarvydas
TarvydoBalio.jpg
Balio Tarvydo kapas Donelaičio kapinėse
Gimė: 1897 m. balandžio 27 d.
Užpaliuose, Utenos raj.
Mirė: 1980 m. gegužės 15 d. (83 metai)
Šiauliuose, palaidotas Donelaičio kapinėse
Tautybė: lietuvis
Tėvas: Benediktas Tarvydas
Motina: Apolonija Pranė Repšytė
Veikla: istorikas, archeologas, pedagogas, muziejininkas.

Balys Tarvydas (1897 m. balandžio 27 d. Užpaliuose, Utenos raj. – 1980 m. gegužės 15 d. Šiauliuose, palaidotas Donelaičio kapinėse) – istorikas, archeologas, pedagogas, muziejininkas, esperantininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baigęs Užpalių pradžios mokyklą, netrukus joje 1916-1917 m. mokytojavo. 1918 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, iš kurios išėjo 1921 m., po karo tarnybos vėl mokytojavo Užpaliuose. 1924 m. įstojo į Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, kur studijavo istoriją. 1927 m. baigė Lietuvos universitetą. Trumpai dirbo Kauno muziejuje. 19281944 m. Šiaulių mokytojų seminarijos mokytojas, direktorius. Po Antrojo pasaulinio karo dirbo buhalteriu įvairiuose Šiaulių miesto įstaigose.

Nuo 1929 m. iki mirties bendradarbiavo Šiaulių Aušros muziejuje. 19311937 m. vadovavo Šiaulių kraštotyros draugijos rengiamoms archeologinėms ekspedicijoms. Su archeologija susipažino per E. Volterį, su kuriuo pradėjo lankyti archeologijos paminklus, Kauno miesto muziejuje tvarkė archeologinius bei kitokius dirbinius. Pagrindinė jo veikla buvo archeologinių paminklų tyrinėjimai bei straipsnių skelbimas. B. Tarvydas yra parašęs įdomų straipsnį apie gintaro dirbinius, kuriame pirmą kartą buvo išsamiau aprašytas Kretingos muziejaus gintaro dirbinių rinkinys, pateikta žinių apie Europos gintaro lobius. Kasinėjo apie 10 Lietuvos kapinynų, pilkapių: Gibaičių, Jauneikių, Linkaičių, Kuršėnų, Pavėkių, Lepšių ir kt. Tyrinėjo Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios požemius, yra žvalgęs ir aprašęs daugelį archeologinių paminklų.

Tyrinėjimų medžiagą publikavo leidiniuose „Šiaulių metraštis“ (1931, 1933 m.), „Gimtasai kraštas“ bei kituose. 1936 m. rankraščio teisėmis išleido Visuotinės istorijos epizodinio kurso santrauką. Surinko medžiagą monografijai „Šiaulių mokytojų seminarija 19201940 m.“ (rankraštis saugomas Aušros muziejuje). Yra parašęs Šiaulių šv. Petro ir Povilo katedros istoriją, likę rankraščiai saugomi bažnyčios archyve. Šiaulių "Aušros" muziejui paliko dalį savo asmeninės bibliotekos.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • TARVYDAS, A. Šiaulės kalnas // Šiaulių naujienos. 1924, Nr. 37, p. 2.
  • TARVYDAS, B. Šiaulių „Aušros“ muziejaus archeologijos skyrius // Šiaulių metraštis. Šiauliai, 1931, p. 84-88.
  • TARVYDAS, B. Jauneikių (Joniškio v.) senkapis // Gimtasai kraštas. Šiauliai, 1934, Nr. 3/4, p. 165-167.
  • TARVYDAS, B. Leparų iškasenos // Gimtasai kraštas. Šiauliai, 1934, Nr. 1, p. 35-38.
  • TARVYDAS, B. Po Šiaulių gatvių grindiniu kapai // Gimtasai kraštas. Šiauliai, 1934, Nr. 3/4, p. 163-165.
  • PELECKIS-KAKTAVIČIUS, L. Minimas Šiaulių krašto tyrinėtojas // Lietuvos rytas. 1997 04 25.
  • SALATKIENĖ, B. Balio Tarvydo gyvenimo reikalas // Šiaulių naujienos. 1997 04 24, p. 3, 9.
  • TAUTAVIČIUS, A., VAITEKŪNAS, V. Nepaliko didelių turtų // Kraštotyra. Vilnius, 1982. Kn. 15, p. 59-62.
  • Kulikauskas P., Zabiela G. Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.). Vilnius, 1999, p. 209-212.