Salaspilio mūšis (1206)
| Salaspilio mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: 1205-1206 m. lyvių sukilimas | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Rygos arkivyskupija Kalavijuočių ordinas Rygos miestas
|
Dauguvos lyviai Turaidos žemė lietuviai | ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
 Albert von Buxthoeven Arnoldas |
Akas † | ||||||
| Pajėgos | |||||||
| 150 riterių, nežinomas skaičius pagalbinių karių |
|||||||
Salaspilio mūšis arba Holmo mūšis (latv. Kauja pie Salaspils) – 1206 m. birželio 4 d. prie Dauguvos upės saloje Holme (dab. Martinsala, prie dabartinio Salaspilio) įsikūrusios pilies įvykusios kautynės tarp Ako vadovaujamos Salos ir Turaidos lyvių kariuomenės bei jų sąjungininkų lietuvių ir juos užpuolusių Livonijos arkivyskupo Alberto atsiųstų apie 150 Kalavijuočių ordino riterių. Mūšį laimėjo kalavijuočiai. Mūšis aprašytas Henriko Latvio kronikoje.
Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vyskupas Albertas, 1205 m. atvykęs į Livoniją su gausiomis kryžiuočių pajėgomis, karine galia sustiprino iki tol gana neapibrėžtą pakrikštytų Dauguvos lyvių žemių kontrolę. 1206 m. susiklosčiusia padėtimi nepatenkinti lyviai, vadovaujami Ako, pradėjo rengti antpuolius prieš vyskupo sostinę – Rygos miestą. Sąjungininkų buvo ieškoma Polocko kunigaikštystėje, kurios valdovas Volodaras Vseslavičius sutiko prisijungti prie kampanijos prieš Rygą. Volodaras ketino pulti netikėtai, tuo metu, kai vyskupas Albertas su dalimi pajėgų bus išvykęs į Vokietiją.[1] Alberto šnipams sužinojus apie šį planą, Volodaras atsisakė idėjos prisijugnti prie lyvių ir pakvietė abi konfliktuojančias puses į derybas, turėjusias įvykti gegužės 30 d. prie Uogres upės. Vyskupas į derybas savo atstovų neatsiuntė, o lyviai nusprendė pulti Rygą.[2]
Lyvių pajėgos susirinko netoli Holmo salos. Jos užėmė iš dalies atstatytą 1186 m. Ikškilės vyskupo Meinhardo upės saloje pastatytą ir 1202–1203 m. žiemą žiemgalių sudegintą pilį, nužudė vietos kunigą. Prie lyvių prisijungė Turaidos žemės kariai bei lietuviai, kurių geografinė kilmė šaltiniuose neužfiksuota. Kai kurie istorikai daro prielaidą, kad lietuviai dalyvavo tik kovose dėl Holmo salos ir vėliau pasitraukė, nes vėlesnių įvykių aprašymuose nėra minimi.
Vyskupas Albertas surinko Kalavijuočių ordino (150 riterių), Rygos miesto ir krikščionybę priėmusių lyvių pajėgas ir jas upe pasiuntė prieš Ako pajėgas.[1]
Mūšis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kalavijuočių ir Rygos kariai, pasiekę Holmo salą ir išvydę dideles lyvių pajėgas, pradžioje sudvejojo. Kronikoje nurodoma, kad sekdami asmeniniu landmaršalo Arnoldo pavyzdžiu[3] jie vis dėlto iššoko iš valčių ir puolė. Lyviai atsakė svaidydami į juos ietis ir akmenis. Užpuolikams pirmiausia pavyko užimti krantą ir suskaidyti gynėjų pajėgas. Dalis lyvių pabėgo plaukdami per upę, kiti pasitraukė į tvirtovę.
Susidūrimo metu žuvo karo prieš Rygą iniciatorius Akas. Jo galva kartu su sužeistaisiais, kaip pergalės ženklas, buvo nedelsiant išsiųsta vyskupui į Rygą.[4]
Užsitikrinusios salos kontrolę krikščionių pajėgos apgulė pilį. Į gynėjus buvo šaudoma iš arbaletų, tvirtovės sienos apšaudytos iš greitai vietoje pasigamintų katapultų ir balistų. Užuolikams pavyko padegti medines tvirtovės sienos dalis. Patyrę didelių nuostolių lyviai pasidavė.
Kalavijuočiai su Turaidos žemės kariais sudarė taiką ir jiems buvo leista laisvai išvykti, tačiau Dauguvos lyvių vadai buvo surakinti grandinėmis ir išvežti į Rygą.[4]
Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sulig pergale vyskupas Albertas atgavo stiprios Holmo tvirtovės kontrolę, leidusią tiek išlaikyti savo įgulą, užtikrinti rytinių Rygos prieigų saugumą, tiek ir neleidusią priešininkams įsitvirtinti regione. Ako mirtis ir kitų Holmo Dauguvos lyvių įkalinimas palaužė aktyvų lyvių pasipriešinimą. Tais pačiais metais netoli Holmo įvyko naujas susirėmimas, tačiau vietos lyviai nebestojo prieš vyskupo pajėgas.[5]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- (LV) Atskaņu hronika, eil 55-69[5]
- (LV) Indriķa hronika. vert. Ābrams Feldhūns; komentarai Ēvalds Mugurēvičs. Rīga: Zinātne, 1993.
- (DE) Von Arbusow, L., Grundriß der Geschichte Liv-, Est- und Kurlands. Mit 1 Karte und 2 Lichtdrucktafeln. Dritte umgearbeitete Auflage., Riga 1908. Verlag von Ionck und Poliewsky.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Atskaņu hronika, eil 59-61.
- ↑ Atskaņu hronika, eil 55-69
- ↑ Indriķa hronika. vert. Ābrams Feldhūns; komentarai Ēvalds Mugurēvičs. Rīga: Zinātne, 1993. X, komentaras Nr. 26.
- ↑ 4,0 4,1 Atskaņu hronika, eil 61.
- ↑ 5,0 5,1 Atskaņu hronika, eil. 65.