Salacgryvos savivaldybė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Salacgryvos savivaldybė
latv. Salacgrīvas novads
Salacgrīvas novada karte.png
Valstybė Latvijos vėliava Latvija
Regionas Vidžemė Vidžemė
Administracinis centras Salacgryva
Valsčių skaičius 5
Įkūrimo data 2009
Vadovas Dagnis Straubergs
Gyventojų (2015) 8 685
Plotas 637,6 km²
Tankumas (2015) 14 žm./km²
Tinklalapis [1]

Salacgryvos savivaldybė (latv. Salacgrīvas novads) – administracinis vienetas šiaurės Latvijoje, Vidžemėje. Administracinis centras – Salacgryva. Plotas – 637,6 kv. km.[1]

Savivaldybė sudaryta 2009 m. reformos metu iš Limbažių rajono dalies. Ribojasi su Aluojos ir Limbažių savivaldybėmis bei Estijos Piarnu apskritimi. Savivaldybės tarybą sudaro 15 renkamų narių.

Gamta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baltijos jūros pakrantėje esančioje Salacgryvos savivaldybėje randomos keturios moliuskų rūšys: Mya arenaria, Limecola balthica, Cerastoderma glaucum ir Mytilus trossulus. Anksčiau vietiniai moliuskais lesindavo vištas, nuo tokio pašaro būdavo kietesni lukštai. Salacgryvos savivaldybė įeina į Šiaurės Vidžemės biosferos rezervatą, o jos teritorijoje yra gamtos rezervatas „Vidzemes akmeņainā jūrmala“ (akmenuotoji Vidžemės pakrantė). Šio gamtos rezervato teritorija yra 3370 ha, jis užima 12 km Vidžemės jūros pakrantės. Čia yra retos ir saugomos buveinės, nerandamos kitur Latvijoje. Pliažai sudaryti iš akmenų ir žvirgždo, pievų ir baltųjų kopų. Tarp pliažų ir miškų yra pilkosios kopos. Jūros pakrantėje taip pat matomos smiltainio uolos. Pakrantę nuo erozijos saugo palei pakrantę jūros paviršių siekiantys stambūs akmenys. Smiltainio uolos, kurių stambiausios yra Veczemju uolos, susiformavo prieš 350 mln. metų

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Salacgryvos apylinkėse buvo apgyvendintos nuo seniausiųjų laikų. Tai liudija Salacgryvos kaimiškoje apylinkėje rastas akmens amžiaus kirvukas. Istoriniais laikais čia gyveno lyviai. Livonijos kronikoje minima, kad Salacgryvos apylinkėse jau 1205 m. katalikų kunigas ir misionierius Alobrandas pastatė bažnyčią ir ėmėsi misijų tarp vietinių gyventojų. 1973 m. Juris Urtāns vykdyti kasinėjimai patvirtino, kad dešiniojoje Salacos upės pusėje XIV a. buvo senovinės kulto ir aukojimų vietos, tarp jų dvi lyvių aukojimo olos, susiformavusios kaip geologiniai objektai viduriniojo devono metu (prieš 400 mln. metų). Mažesnioji ola yra žema ir siaura, 46 m ilgio. Didesnioji – 19,5 m ilgio ir 2 m aukščio. Ant olos sienų rasti senoviniai piešiniai ir tradiciniai latviški ženklai. Olos prieangyje rastos 628 monetos, organinių aukų likučiai. Jau nuo XIII a. Salacgryva tapo vyskupo Alberto laivybos ir prekybos centru, nes dėl savo geografinės padėties Salacgryvą galima buvo pasiekti tiek sausumos keliu, tiek jūra.

1908 m. Vecsalacoje pastatytas gelžbetoninis tiltas per Salacą, kuris atidarytas kitų metų liepos 13 d. Gelžbetoninės konstrukcijos tuometinėje Rusijos imperijoje dar tebebuvo naujovė, aktyviai pristatoma Latvijoje veikusios vokiečių statybos įmonės „Wayss and Freytag A.G.“.

Po Latvijos nepriklausomybės paskelbimo dabartinės Salacgryvos savivaldybės teritorija buvo padalinta į du valsčius – Salacos ir Svetciemo. Salacos valsčiuje veikė dvi pradinės mokyklos – Auseklių ir Korgenės. 1937 m. Salacos valsčiuje buvo 2520 gyventojų, 129 senieji ir 145 naujieji ūkiai bei 66 mažieji ūkiai. Tuo metu Svetciemio valsčiuje gyveno 1750 gyventojų. Čia veikė viena šešiametė mokykla su 3 mokytojais ir 86 mokiniais. 1928 m. Žemės ūkio ministerija Svetcieme įsteigė žirgyną, kur auginti Hanoverio veislės žirgai. 1937 m. apylinkių žemės buvo apibūdinamos kaip prastos, nes vyravo smėlio ir kieto molio dirvos. Visgi gyventojų pagrindiniu pajamų šaltiniu buvo žemės ūkis. Vietos gyventojai taip pat vertėsi žvejyba jūroje ir upėje, dirbo miško paruošose ir sielių plukdyme.

Šalį okupavus Sovietų Sąjungai vietoje Salacos ir Svetciemio valsčių suformuotos trys gyvenvietės – Zonepė, Korgenė ir Salaca.

Suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Savivaldybė skirstoma į 5 teritorinius vienetus:

Švietimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVII a. Jaunsalacoje buvo įsteigta parapijinė mokykla. Ji pradžioje turėjo 7 mokinius. Apylinkėse sparčiai plito raštingumas ir 1788 m. Jaunsalacos parapijos mokykloje jau mokinosi 144 berniukai, 102 mergaitės, 125 vyrai ir 68 moterys. XIX a. mokykla išplėsta įvedant papildomas klases, kuriose 2-3 metus mokėsi baigę parapijinę mokyklą 14-16 m. vaikai. Už mokslą tėvai mokėjo 6-7 rublius per metus. Tai reiškė, kad išsilavinimą galėjo gauti tik turtingų žemvaldžių vaikai.

XIX a. viduryje daug neturtingų pakrančių gyventojų, skatinamų caro valdžios, kuri jiems pažadėjo žemės, perėjo į stačiatikybę. 1805 m. atidaryta stačiatikių parapijinė mokykla Salacgryvoje ir skyriai Vecsalacoje ir Svetciemyje.

Šiuo metu savivaldybėje veikia vidurinės mokyklos Salacgryvoje ir Lielupėje bei pradinės mokyklos Ainažiuose ir Korgenėje.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]