Sahaptinai
Sahaptinai (Sħáptənəxw – iš sališų k., sav. Ni Mii Puu) – Šiaurės Amerikos indėnų tautų grupė, gyvenanti Jungtinių Amerikos Valstijų šiaurės vakaruose, į rytus nuo Kaskadinių kalnų (Vašingtone, Aidahe, Oregone). Dauguma sahaptinų (nezpersai, jakimai, jumatilai, valavalai, tenainai, palusai, vanapamai, skinai, klikitatai ir kt.) gyveno Kolumbijos upės vidurupio baseine, palei Gyvačių upę bei jos intakus. Modokai ir klamatai sudarė atskirą spiečių šiaurės Kalifornijoje. Vartoja sahaptinų kalbas (plynaukščių penučių šeima), dabar paplitusi anglų kalba. Tikintieji – krikščionys (katalikai, protestantai (daugiausia presbiterionai, metodistai, taip pat šeikeriai)), tradicinės tikybos puoselėtojai.
Sahaptinai atstovauja plokštikalnių indėnų kultūrą. Iki sąlyčio su europiečiais jų skaitlingumas buvo apie 18 tūkst. žmonių. Nuo XIX a. pradžios susidūrė su baltaisiais. 1855 m. Vola Volos slėnyje dauguma sahaptinų genčių sudarė sutartį su JAV ir buvo perkelti į rezervacijas. Daug kartų buvo prieš atėjūnus sukilę: 1848 m. Kajuso kare, 1855–1856 m. jakimų ir Pjudžeto užutėkio karuose, 1877 m. nezpersų kare ir 1872–1873 m. modokų kare. XIX a. tarp sahaptinų ėmė plisti naujos religijos atmainos, mesianizmas (ypač įtakingas pranašas buvo Smohala). Rezervacijose, kur sahaptinai dažniausiai gyvendavo mišriai, prasidėjo tarpgentinė integracija, susiklostė naujos konfederacijos. Dalis smulkesnių tautų buvo asimiliuotos stambesnių.
Klamatus ir modokus žirgai bei Didžiųjų lygumų kultūros įtaka pasiekė vėliau, nei kitus sahaptinus. Su baltaisiais susidūrimai prasidėjo 1820–1840 m. Jie mažiau nukentėjo nuo epidemijų, smarkiai nekariavo. 1864 m. modokai, klamatai ir dalis šiaurės paijutų sudarė sutartį su JAV ir perkelti į rezervaciją. 1873 m. dalis modokų buvo išsiųsta į Oklahomą, kai kurie jų grįžo. XX a. modokai iš esmės susimaišė su klamatais.
Pagrindinė visuomeninė ląstelė – daugiašeimis namų ūkis, sudarytas iš kelių branduolinių šeimų. Ūkių šeimininkai sudarydavo kaimo tarybą. Būta visuomeninės nelygybės, vergovės (karo belaisvių). Turtus (žirgus, vergus) paveldėdavo vyriausiasis sūnus. Santuokos dažniausiai būdavo patrilokalinės, nors kai kuriose gentyse matrilokalinės ar neolokalinės. Religijai būdingas šamanizmas.[1]