Sąjungos aikštė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 54°54′40″š. pl. 23°53′31″r. ilg. / 54.911184°š. pl. 23.891829°r. ilg. / 54.911184; 23.891829

Sąjungos aikštės želdiniai
Link memorialo

Sąjungos aikštė – aikštė Kaune, dešiniajame Neries krante, Vilijampolėje. Ji yra ištįsusio stačiakampio formos, ribojama pietuose – Neries krantinės gatvės, šiaurėje – Panerių gatvės, rytuose ir vakaruose – užstatyta chruščioviniais daugiabučiais pastatais. Per vidurį kerta Bajorų gatvelė. Beveik visu perimetru apsodinta medžių eilėmis, skiriančiomis žaliąją zoną nuo intensyvaus eismo kaimyninėse gatvėse. Čia sutvarkytas skveras, įrengta vaikų žaidimo aikštelė, pastatyti šiuolaikiniai treniruokliai.

Pietinėje dalyje dirbtinai sukurtos iškilios reljefo formos, supilant pylimus. Stūkso nuo sovietmečio išlikęs komjaunimui atminti memorialas, kuriame dalinai demontuotas Gedimino Baravyko ir Vytauto Vieliaus sukurtas monumentas (1979 m.). Pats memorialas išlikęs, bet prastos būklės. Anksčiau ši vieta buvo pavadinta Komjaunimo aikšte.

Šalia esantys objektai: Neries krantinės parkas, Šv. Juozapo bažnyčia, ritualinių paslaugų įmonė (buv. kino teatras), Vilijampolės policijos nuovada, LSMU bendrabučiai, Kartų namai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1923 m. buvo siūloma Vilijampolėje įrengti gatvių tinklą su žiedine aikšte centre. 1929 m. inž. archit. Edmundas Alfonsas Frykas parengė naują gatvių tinklo projektą, perkeltą į Kauno miesto planą. Pagal jį pakartota žiedinė Sąjungos aikštė ir išvestos dar 5 spindulinės gatvės. Dabartinėje aikštės teritorijoje suplanuoti 4 nedideli kvartalai, į vieną jų patenka senosios katalikų kapinės, įkurtos XIX a. pabaigoje.

Pagal 1929 m. parengtą Vilijampolės gatvių tinklo projektą Linkuvos, Panerių, Lampėdžių ir kt. gatvių sankryžoje turėjo būti suformuota apskritos formos aikštė (pavadinta Sąjungos vardu).[1]

1934 m. Vilijampolės namų savininkų draugija kreipėsi į Kauno miesto burmistrą dėl parko įrengimo vietos gyventojams. Sąjungos aikštės tvarkymo projektas buvo patvirtintas tik 1936 m., gavus gyventojų skundus dėl rekreacinių plotų trūkumo šiame rajone. Apskritos formos Sąjungos aikštės projektas, iki prarandant nepriklausomybę (1940 m.), nebuvo spėtas galutinai realizuoti, o sovietmečiu šio sumanymo ir visai atsisakyta. Sąjungos aikštė buvo suformuota tarp dab. Neries krantinės ir Panerių g., į aikštės teritoriją įtraukiant buvusias kapines. Pietrytinėje dalyje likusių katalikų kapinių teritorija po Antrojo pasaulinio karo dar padidėjo. Karo metu tai buvo žydų geto teritorija ir kapinėse buvo laidojami mirę žydai.

Sovietmečiu buvo suformuota vientisa taisyklinga dabartinės aikštės erdvė, panaikintos trys skersinės gatvelės per aikštę. Aštuntame XX a. dešimtmetyje buvo panaikintos senosios kapinės. 1974 m. kapinių vietoje prasidėjo komjaunuolių memorialo statyba (autoriai – G. Baravykas, V. Vielius, Steponas Šarapovas). Memorialas atidengtas 1979 m. Jo demontavimas pradėtas 1991 m., stelos išvežtos į Grūto parką.

Sąjungos aikštė Vilijampolėje bene geriausiai iliustruoja ideologijų kaitą mieste. Vilijampolė kadaise turėjo savo kino teatrą – „Vilnis“, įsikūrusį prie šios aikštės. Sovietmečiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais žiūrėti kino filmų į jį susirinkdavo minios žmonių, neretai į seansus būdavo sunku gauti bilietų.[2]

2012 m. Vilijampolės seniūnija dalį Vietos bendruomenių savivaldos programos lėšų panaudojo aikštės teritorijos tvarkymo darbams.[3]

Ateityje sutvarkant aikštę siūloma jai suteikti, iš vienos pusės, memorialinę funkciją geto istorijos, žmonių palaidojimo vietos įprasminimui, iš kitos pusės, skvero dalyje sukurti šiuolaikinę poilsio zoną.

Memorialas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Memorialo kalnelis, žvelgiant nuo Neries krantinės

Memorialo [4] vieta pasirinkta neatsitiktinai – Vilijampolėje 1919 m. įvyko pirmasis LLKJS suvažiavimas. Šis rajonas, be to, garsėjo proletarinėmis tradicijomis (darbininkų streikai, komunistinės pogrindžio kuopelės). Memorialinis ansamblis atidengtas Lietuvos komjaunimo 60 metų jubiliejaus išvakarėse, 1979 m. sausio 26 d. Monumento konkursą laimėjo tada dar Dailės instituto studento S. Šarapovo projektas. Jis atliko skulptūrinę paminklinio ansamblio dalį, architektūrinę – G. Baravykas ir V. Vielius.

Buvo panaudotos architektūrinių sienų užtvaros, suskaidant jomis kalnelį ir sukuriant „savitą interjerinę erdvę“. Įeiti į memorialo vidų buvo galima trimis plačiais takais, įterptais tarp architektūrinių sienų. Takai vedė prie ansamblio centre esančių dviejų reljefinių plokščių ir tarp jų pastatyto „aukuro“. Takų pradžioje jų plotis siekė 8 m, kylant į ansamblio centrą tolydžio siaurėjo. Dolomitinėmis plokštelėmis dengtos sienos nuo memorialinio komplekso papėdės link centro siekė beveik 7 m aukštį. Viršuje pastatytos trys stelos su bronzinėmis bareljefinėmis plokštėmis: „Kova“ skirta 1919 m. komjaunuoliams, antrąja išreikštas 1944 m. komjaunuolių atminimas, trečioji stela imitavo 6 m. varpinę, ji skirta visam 19191945 m. komjaunuolių kovų periodui atminti.

Santvarkai pakitus, miesto valdžiai teko vykdyti nelengvą likvidacijos darbą – komjaunuolius vaizduojantys bareljefai demontuoti, o memorialo architektūrinės dalies liekanos Sąjungos aikštėje stūkso iki šiol.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka