Rojaus vartai (Gibertis)

Rojaus vartai

Menininkas	Lorencas Gibertis
Metai	1425−1452 m.
Meno kryptis	Renesansas
Medžiagos, technika	bronza ir auksas
Matmenys	599 x 462 x 245 cm
Miestas (vieta)	Florencija
Muziejus	Santa Maria del Fiore katedros meno muziejus

Rojaus vartai (it. Porta del Paradiso) – italų renesanso menininko L. Giberčio 1425−1452 m. sukurtos Florencijos Šv. Jono baptisterijos rytinės durys.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1401 m. buvo paskelbtas konkursas sukurti Šv. Jono baptisterijos rytines duris. Anksčiau pietines duris buvo sukūręs Andrėja Pizanas ir jos buvo pripažintos meistrišku darbu. Duris užsakė pasiturinčių Florencijos vilnos ir audinių pirklių gildija. Atrinkti septyni konkurso finalininkai dirbo metus laiko, kad paruošti Abraomo ir Izaoko biblijinės scenos pavyzdį. Iš jų buvo atrinkti du geriausi projektai: L. Giberčio ir F. Bruneleskio. Konkursą laimėjo L. Gibertis, kurio scena buvo lyriškesnė, nei scenos žiaurumą akcentuojanti F. Bruneleskio. Be to, L. Gibertis sceną sukūrė iš dviejų dalių ir tam sunaudojo 2/3 bronzos, kurią sunaudojo F. Brunelekis kūręs savo sceną iš daugelio detalių. Pasak L. Giberčio, jis konkursą iškart laimėjo, tačiau F. Bruneleskio pirmasis biografas tvirtino, kad F. Bruneleskiui buvo pasiūlyta dirbti kartu, tačiau jis to atsisakė. L. Giberčiui tuo metu buvo apie 20 metų ir tai buvo didžiulio prestižo užsakymas. Jis dirbo ties durimis apie 20 metų su dirbtuvių pagalbininkais, tarp kurių buvo Donatelas.

1424 m. užbaigtos durys susilaukė aukšto pripažinimo ir L. Giberčiui be konkurso buvo patikėtas kitų durų sukūrimas šiaurinei baptisterijos pusei. L. Gibertis rašė: „man buvo suteikta laisvė jas sukurti taip, kaip aš galvoju, kad jos būtų puikiausios, labiausiai ornamentuotos ir turtingos.“ L. Gibertis apleido ankstesnėse duryse naudotas viduramžiškas kvadrifolijaus formas. Jis suplanavo duryse 10 kvadratinių reljefų, apsuptų 24 skulptūrinėmis figūromis ir 24 galvomis. Jam prireikė 12 metų sukurti ir išlieti pagrindinius reljefus ir dar 15 metų kaldinimo, kad juos užbaigti. Duris užbaigus jų pasisekimas buvo toks didžiulis, kad komisija perkėlė L. Giberčio pirmąsias duris į šiaurinę pusę ir šias nurodė įstatyti rytinėje, labiau prestižinėje, į Florencijos katedrą atkreiptoje, pusėje. Šios durys populiariai buvo pramintos „Rojaus vartais“ pagal Mikelandželo pasakymą: „tokios gražios, kad tiktų Rojaus vartams“.

Daugiau nei 500 metų „Rojaus vartai“ buvo viena Florencijos įžymybių. Jų šlovė užtvirtino L. Giberčio vardo vietą meno istorijoje. 1966 m. Arno upės potvynio metu penki reljefai buvo išmušti iš rėmo. Jie po to buvo įkelti atgal ir durys sutvirtintos. 1990 m. durų detalės buvo išardytos restauracijai. Originalių durų vietoje tais pačiais metais įstatyta jų replika. Tuo metu bendras durų vaizdas dėl atmosferos poveikio, vandalizmo ir poliravimo buvo sunykęs. Reljefai buvo nuvalyti, po to 2000 m. panaudotas lazeris restauruojant paauksavimų vietas. Po restauracijos durys eksponuojamos Florencijos katedros meno muziejuje.

„Rojaus vartų“ reljefai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

L. Gibertis buvo vienas pirmųjų menininkų XV a. Italijoje priėmęs vieningos sistemos vaizduojant erdvę idėją. „Rojaus vartų“ reljefuose L. Gibertis naudojo vaizdavimo metodą, labiau būdingą tapytiems dailės darbams ir paremtą L. Alberčio suformuluotais perspektyviojo vaizdavimo principais. Namų vaizdai reljefuose iškalti pagal tapytojų vieno taško linijinę perspektyvą, tačiau arčiau žiūrovo esančios, žemutinės reljefų dalies figūros iškaltos apvaliąja skulptūra, kai kurios figūrų galvos yra visiškai atsietos nuo reljefo. Žiūrovo akims sekant durų scenas aukštyn reljefai plokštėja, sudarant įspūdį, kad toliau esančios formos yra mažiau išsiskiriančios. Tokiais būdais L. Gibertis pasiekė erdvės gilumo perteikimą reljefe, iki tol nemanyta, kad įmanomą. Reljefų figūros vienija gotikinės stilistikos ritminių linijų pasikartojamumą, klasikines pozas ir motyvus su naujovišku veikėjų charakterizavimo, judesio perteikimu ir detalumu.