Rimantas Daugintis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Rimantas Daugintis
Gimė 1944 m. gegužės 21 d.
Baubliai, Kartenos vls., Kretingos apskr.
Mirė 1990 m. gegužės 19 d. (45 metai)
Budapeštas, Vengrija
Veikla Lietuvos skulptorius
Alma mater Lietuvos dailės institutas

Rimantas Daugintis (1944 m. gegužės 21 d. Baubliuose, Kartenos valsčiuje – 1990 m. gegužės 19 d. Budapešte (Vengrija), palaidotas Vilniuje) – Lietuvos skulptorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1971 m. baigė Lietuvos dailės institutą, mokytojai Juozas Kėdainis, Gediminas Jokūbonis. 19681977 m. dėstė Vilniaus dailės mokykloje. Nuo 1971 m. dalyvavo parodose. Susidegino protestuodamas prieš Lietuvos okupaciją, prie Sovietų Sąjungos-Vengrijos sienos.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Reikšmingiausia kūrybos dalis – smulkioji skulptūra („Rytas“ 1974 m., „Kristoforas prie Vilnelės“ 1985 m., „Birželio rauda“, „Gulago madona“, „Europos pagrobimas“, visos 1989 m.). Sukūrė monumentalių dekoratyvinių skulptūrų („Barnabas išeina į jūrą“, 1977 m., „Naktigonė“ 1982 m., abi Klaipėdoje, „Versmė“, 1982 m. Ariogaloje, „Lakštingala“, 1985 m. Vilniuje), portretų („Spaustuvininkas Pranciškus Skorina“, 1974 m.), medalių (Kristijonas Donelaitis, Maironis, Vaižgantas, Antanas Gudaitis, 19841987 m.), memorialinių lentų, interjero kompozicijų („Pegasas kavinėje“, Literatų svetainė Vilniuje, 1985 m.). Skulptūras, jų sukūrė apie 100, kūrė iš medžio („Ąžuoliukas“, 1972 m.), terakotos („Autoportretas su O. Chajamo poezija“, 1976 m., „Per Lietuvą ėjo“, 1989 m.), bronzos („Senas parkas“, 1981 m.), daugiausia – individualia galvanoplastikos technika („Miegantis karalius“, 1980 m., „Nuotaka Prokrustui“, 1984 m.).

Kūriniai ekspresyvūs, juose derinama ironija, groteskas ir lyrizmas. Pomirtinės individualios parodos surengtos Vilniuje (19911992 m., 2003 m.), Kretingoje, Mažeikiuose (abi 2000 m.).[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aleksandras IndriulaitisRimantas Daugintis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 522 psl.