Raupsuotųjų kolonija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Spinalonga (Kretos saloje, Graikijoje – viena iš paskutinių raupsuotųjų kolonijų Europoje, uždaryta 1957 m.

Raupsuotųjų kolonija, leprozoriumas (iš lot. leprosus 'raupsuotasis') – sergančiųjų raupsais karantino vieta. Raupsuotųjų kolonijos išpopuliarėjo viduramžiais, dažniausiai jas prižiūrėdavo vienuoliai. Krikščionių prižiūrimos kolonijos dar kartais vadinamos lazaretais, pagal biblinį veikėją Lozorių.

Raupsų buvo bijoma, nes jie subjaurodavo žmogų, buvo nepagydomi ir buvo manoma, kad jie labai užkrečiami. Kolonijos dažnai buvo įkuriamos salose ar kitose atokiose vietose. Išeinantys iš apgyvendintose vietose esančios kolonijos sergantieji dažnai privalėjo dėvėti barškučius, iš tolo perspėjančius aplinkinius, kad artinasi raupsuotasis. Dėl visuotinės raupsų baimės nukentėdavo ir niekuo dėti žmonės, sergantys odos ligomis, išoriškai panašiomis į raupsus.

XX a. kai kurios kolonijos taip pat buvo ir ligos tyrimų centrai. Sukūrus vaistus nuo raupsų ir suvokus, kad tai nėra lengvai plintanti liga (~95 % žmonių turi įgimtą imunitetą), kolonijos pradėjo nykti.

Klaipėdos leprozoriumas[taisyti | redaguoti kodą]

1899 m. leprozoriumas buvo įsteigtas Klaipėdoje. Vokietijos valdžia šį vienintelį imperijoje raupsuotųjų priežiūros centrą įkūrė po raupsų protrūkio, 1897 m. prasidėjusio Egipte. Klaipėdos leprozoriumas buvo ne atstumtųjų getas, bet medicininę priežiūrą teikianti įstaiga, kurioje ligonius prižiūrėjo nebe vienuolės, o medicinos seserys, ligonius kas savaitę apžiūrėdavo gydytojas. Skrodimų medžiaga buvo siunčiama į Karaliaučiaus, Kauno medicinos universitetų laboratorijas. Pagal architekto Josefo Callenbergo projektą pušyne pastatytame trijų aukštų name su bokšteliu buvo įsteigta 30 lovų, ligoniai siųsti ne tik iš Vokietijos, bet ir Lietuvos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Brazilijos bei Javos. Klaipėdos leprozoriumu domėjosi vokiečių mikrobiologas Robert Koch.[1]

Pirmieji pacientai, žvejo Jurgio Maslos šeima iš Melnragės, į koloniją buvo priimti 1899 m. liepos 22 d. 1937 m. kolonijos knygoje buvo registruotas pacientas nr. 117, iš įregistruotųjų knygoje 105 jau buvo mirę.[1]

Leprozoriumas likviduotas 1944 m. rudenį. Tuo metu likę penki pacientai buvo evakuoti į Vokietiją, o pastatai sugriauti karo metu.[1]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]