Lozorius iš Betanijos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Lozoriaus prisikėlimas (Juan de Flandes paveikslas)

Lozorius iš BetanijosNaujojo Testamento personažas, Mortos ir Marijos brolis. Pasakojama, kad gyvenęs Betanijoje.[1]

Lozoriui susirgus, seserys per pasiuntinius apie tai pranešusios Jėzui. Šis užgaišęs ir nesuspėjęs atvykti Lozoriui esant gyvam – nuo Lozoriaus mirties jau buvo praėjusios 4 dienos. Drauge su raudančiomis moterimis jis atėjęs prie kapo, kuris buvęs iškirstas uoloje, ir pats pravirkęs. Jėzaus paliepimu greta stovintys žmonės nuo kapo angos nuritinę akmenį. Kuomet Jėzus sušukęs „Lozoriau išeik!“, pastarasis išėjęs iš kapo (vis dar susisupęs į įkapių drobulę).[1][2]

Krikščioniškojoje ikonografijoje Lozorius paprastai vaizduojamas išeinąs iš kapo susuptas drobulėn, jo seserys Morta ir Marija vaizduojamos parpuolusios Jėzui po kojų. Taip pat Lozorius vaizduojamas besikeliantis iš karsto. Kai kada Lozoriaus sesuo Morta ir kiti buvusieji greta vaizduojami besuką veidus į šalį dėl tvaiko, skleidžiamo pradėjusių irti Lozoriaus palaikų.[2]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Biblijos enciklopedija. Alna litera. Vilnius, 1993., 207 psl.
  2. 2,0 2,1 Aušra Pažėraitė. Lozorius. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-10-25.