Ranrikė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Rytų Norvegijos regionas:
Ránríki
Bohus fästning.jpg
Šalis: Norvegija (Estfoldas), Švedija (Bohuslėnas)
Tautos: norvegai > švedai
Miestai: Bohiusas
Kart over Viken.png
Regionas Vikeno žemėlapyje

Ranrikė (norv. Ranrike, senovės skandinavų kalba: Ránríki) – istorinis-geografinis regionas Švedijoje ir Norvegijoje, istorinės Rytų Norvegijos pajūrinėje dalyje (Vikene). Apima dabartinės Norvegijos Estfoldo apskrities rytinę dalį ir Švedijos Bohuslėną. Didžiausias miestas – Kungelvas (Bohiusas).

Sutampa su senovės skandinavų sagose minimu Alfheimu (Ālfheimr). Šiuo metu beveik sutampa su Švedijos Bohuslėno provincija ir priskiriama Jotalando žemei.

Etimologija[taisyti | redaguoti kodą]

Dažniausias paaiškinimas, kad regiono pavadinimas kilo iš žodžio "karalystė" (rike). Pirmoji žodžio dalis greičiausiai reiškia nuožmią senovės skandinavų jūros deivę Raną (Rán). Tačiau Jordanas mini skandinavų gentį ranijus (ranii), kurie irgi galėjo duoti pavadinimą šaliai.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Regionas išsidėstęs rytinėje Skagerako pakrantėje. Tradicinės jos šiaurinės ir pietinės ribos, minimos Inglingų sagoje, buvo Gloma ir Jota. Į šiaurę nuo jo, už Glomos, buvo kitas Vikeno regionas - Vingulmarkas. Rytuose buvo istorinė Švedijos provincija Dalslandas, o pietryčiuose Vesterjotalandas. Pietuose priėjo prie vienintelio Vesterjotalando uosto - Gioteburgo. Regionui būdingos pajūrio lygumos.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Alvheimas ir kitos karalystės apie 820 m.

VII a. Vikene susiformavusi Alfheimo karalystė senosiose skandinavų sagose buvo siejama su legendine elfų šalimi. Anot legendų, karalystės įkūrėjas buvo Alfas Senasis, kuris buvo Raumo sūnus ir gavo teritorijas tarp dviejų upių, kurias vėliau ir pavadino Alfheimu. Jis vedė Svanhildą, ir turėjo sūnų Sveiną Raudonąjį. Vėliau iš eilės valdė karaliai Sefaris, Ulfas, Alfas, Ingimundas ir Eisteinas.

Iš pradžių Alfheimą valdė vietinė dinastija, kuri ilgainiui įsigalėjo ir Vingulmarke. Tačiau nuo VIII a. čia įsitvirtino Inglingų dinastija, tuo metu valdžiusi Vestfoldą ir Romerikę. Alfheimo karalius Alfo dukra Alfhilda ištekėjo už Inglingų atstovo Gudriodo Medžiotojo, kaip kraitį atsinešdama Vingulmarką. Alfheime valdyti liko Alfo sūnus Alfgeiras, kuris ilgainiui susigrąžino ir Vingulmarką. Jo sostą paveldėjo sūnus Gandalfas Alfgeirsonas. Po šio mirties apie 768 m., jo trys sūnūs kovojo su Vestfoldo Halfdanu ir pralaimėjo, todėl vėl turėjo atiduoti Vingulmarką.

Alfheimas kurį laiką išlaikė nepriklausomybę (valdant Galdalfo sūnui Hakis). Tačiau Vestfoldo karalius Haraldas Gražiaplaukis 872 m. suvienijo didžiąją dalį Norvegijos, įskaitant Alfheimą. Tačiau netrukus Alfheimo gyventojai pasidavė Švedijos karaliui Erikui Anundsonui, kuris čia paskyrė vietininką Hrane Gautske. Haraldas susigrąžino regioną, ir 890 m. atidavė jį valdyti savo sūnui Gutormui Haraldsonui. Jis valdė, kol buvo nužudytas vikingų pirato.

Apie 976 m. Norvegijoje įsigalėjus Danijos karaliui Haraldui Mėlyndančiui, Ranrikė atiduota valdyti Ladės jarlams (Sveinui). Norvegijoje XI a. į valdžią grįžus Gražiaplaukio dinastijai, visos karalystės buvo panaikintos ir čia sukurta Ranrikės apskritis, kurios atstovai rinkdavosi Borgartinge. Nuo XII a. perėjus į syssel sistemą, Ranrikėje sukurta Alfo apygarda (Elvesysle).

Ranrikė (geltona šiaurėje), atiduota Švedijai Roskildės sutartimi

1308 m. sukūrus lėnus, regionas tapo mažiausiu Norvegijos lėnu - Bohiuso lėnu. Jame sutvirtinta Bohiuso tvirtovė, administracinis centras, turėjusi ginti nuo Švedijos. Po karų su Švedija, 1658 m. visas lėnas perėjo Švedijai, ir tapo Bohuslėno provincija, kuri priskirta Jotalando žemei.

Žinomi konungai[taisyti | redaguoti kodą]