RTFSR Baudžiamasis kodeksas (1922)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos 1922 m. Baudžiamasis kodeksas – pirmasis sovietų baudžiamasis kodeksas, priimtas 1922 m. gegužės 26 d. 3-oje IX Tarybų suvažiavimo sesijoje. Įsigaliojo nuo 1922 m. birželio 1 d.[1], su pakeitimais ir papildymais veikė, kol 1927 m. sausio 1 d. įsigaliojo 1926 m. lapkričio 22 d. Rusijos centrinio vykdomojo komiteto priimtas RTFSR 1926 m. redakcijos Baudžiamasis kodeksas, kuris nors ir buvo pavadintas 1922 m. Baudžiamojo kodekso redakcija[2], tačiau iš esmės buvo nauju baudžiamuoju kodeksu.

Priėmimo istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1920 m. suaktyvėjo naujo baudžiamojo kodekso kūrimo darbas. Kodeksas kurtas apibendrinant anksčiau priimtus norminius aktus baudžiamosios teisės srityje (dekretų ir bendrųjų baudžiamosios teisės gairių), taip pat liaudies teismų ir revoliucinių tribunolų teisminę praktiką.[3]

Tokio akto būtinybę lėmė tai, kad remiantis esančiais normatyviniais aktais nepavyko užtikrinti teisminės praktikos vieningumo. Taip III-ame Rusijos sovietų justicijos veikėjų suvažiavime 1920 m. birželio mėn. Mečislavas Kozlovskis (justicijos liaudies komisariato atstovas) pranešė: „pavyzdžiui, už spekuliaciją, kuri laikoma svarbiu nusikaltimu, vienoje vietoje skiriama nedidelė bauda, kuri neįsivaizduojama kitoje vietoje, kur taikomas išimtinai laisvės atėmimas ir t. t. Daugelyje bylų atsiranda neįtikėtina įvairovė ir painiava“, ir toliau: „Valdžios centralizacijos interesais mes turime išleisti kodeksą“[4].

Tame pačiame suvažiavime prasidėjo kodekso ruošimas, buvo pasiūlyta jo sistema. Suvažiavimo rezoliucijoje įrašyta: „Suvažiavimas pripažįsta baudžiamųjų normų klasifikacijos būtinybę, sveikina tam linkme vykdomą Justicijos liaudies komisariato darbą ir priima pasiūlytą veikų klasifikacijos schemą kaip pagrindą naujojo Baudžiamojo kodekso projektui, nespręsdamas klausimo dėl baudžiamųjų sankcijų nustatymo kodekse.“[5]

Be pagrindinės užduoties – sukurti pagrindą kovais su nusikalstamumu RTFSR, kodekso rengėjai turėjo ir papildomą: parengti pavyzdinį teisės aktą baudžiamosios teisės srityje, kurį kaip pagrindą galėtų naudoti kitų sovietų respublikų baudžiamųjų kodeksų rengėjai.[6]

Iš viso buvo parengti trys baudžiamojo kodekso projektai. Pirmojo rengėju buvo Justicijos liaudies komisariato bendrasis konsultacinis skyrius (Bendroji dalis * 1920 m., Ypatingoji – 1921 m.), antrojo – Sovietinės teisės instituto teisminės teisės ir kriminalistikos sekcija (1921 m. pabaiga), o trečiojo – Justicijos liaudies komisariato kolegija (1921 m., paskelbtas 1922 m.). Pastarasis projektas ir tapo baudžiamojo kodekso pagrindu.[7]

1920 m. Justicijos narkomato projektas taip nustatė nusikalstamumo ir veikos baudžiamumo normą: „Asmuo, pavojingas esamai visuomeninių santykių tvarkai, turi būti baudžiamas pagal šį Kodeksą. Baudžiamas tiek veikimas, tiek neveikimas. Asmens pavojingumas nustatomas įvykusiomis pasekmėmis, kurios yra kenksmingos visuomenei, arba veikla, kuri nors ir nepasiekė rezultato, bet iudija apie žalos padarymo galimybę.“ Galutiniame kodekso varianto rengėjai ir dalies atsisakė šių nuostatų, susiedami veikų baudžiamumą visų pirma su nusikaltimo įvykdymu[8].

Kita projekto, kuris tapo būsimojo kodekso pagrindu, ypatybė buvo labai neaiškios ribos tarp nusikaltimo ir teisės pažeidimo: kodekse buvo kriminalizuotos tokios veikos kaip tabako rūkymas neleidžiamose vietose, greičio viršijimas, pasirodymas viešumoje girtam, savavališkas naudojimasis svetimu turtu neturint tikslo jį pasisavinti ir t. t.[9] Šios nuostatos iš kodekso vėliau buvo pašalintos, kai jį nagrinėjo Rusijos cenrinis vykdomasis komitetas[10].

1922 m. pradžioje kodekso projektas dar buvo tolimas iki išbaigtumo, turėjo daug trūkumų, dekretų turinys nebuvo pakankamai peržiūrėtas. Nepaisant to, 1922 m. sausio mėn. įvyko jo patarimas IV-ame Rusijos justicijos veikėjų suvažiavime, kuriame dalyvavo 5500 delegatų[11]. Suvažiavimas priėmė rezoliuciją, pagal kurią baudžiamojo projekto kodeksas laikomas tinkamu pagrindu, tačiau turi būti tobulinamas, taip pat išreikštas pageidavimas kodeksą priimti kuo greičiau.[12]

1922 m. kovo mėnesį BK projektas buvo apsvarstytas specialiojoje komisijoje prie Mažojo Sovnarkomo. Darbas vyko intensyviai, buvo priimtos 100 pataisų. Justicijos narkomas D.I.Kurskis taip apibūdino kodekso, kuris buvo atiduotas Rusijos centrinio vykdomojo komiteto svarstymui, projektą: jis buvęs „kaip kristalizuota darbuotojų, kurie dabar užsiima teisingumo vykdymu mūsų sovietų respublikoje, teisinė sąmonė“[13].

Kodeksas dar buvo svarstomas IX-ojo šaukimo Rusijos centrinio vykdomojo komiteto gegužės sesijoje, kur dar buvo tobulinamas, po to 1922 m. gegužės 26 d. plenariniame posėdyje buvo galutinai patvirtintas. Pirmasis RTFSR Baudžiamasis kodeksas įsigaliojo 1922 m. birželio 1 d.

Kodekso sistema[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1922 m. RTFSR BK turėjo viso labo 227 straipsnius, ketvirtis jų buvo bendrojoje dalyje. Tai buvo vienas trumpiausių baudžiamųjų kodeksų visoje istorijoje[14].

Kodeksas buvo sudarytas ir Įvado, Bendrosios ir Specialiosios dalių.

Bendrojoje dalyje buvo nustatytos kodekso taikymo ribos, bendrieji bausmių taikymo pagrindai, bausmės taikymo nustatymas, bausmių ir kitų socialinės apsaugos priemonių rūšys, bausmės atlikimo tvarka (vėliau bausmių atlikimo tvarka buvo reglamentuota 1924 m. RTFSR Pataisos darbų kodesu).

Specialioji BK dalis susidėjo iš aštuonių skyrių: valstybiniai nusikaltimai; pareiginiai (tarnybiniai) nusikaltimai; bažnyčios ir valstybės atskyrimo taisyklių pažeidimai; ūkiniai nusikaltimai; nusikaltimai prieš gyvybę, sveikatą, asmens laisvę ir orumą; turtiniai nusikaltimai; kariniai nusikaltimai; liaudies sveikatą, visuomeninį saugumą ir viešąją tvarką ginančiųjų taisyklių pažeidimai.

Prie vastybinių nusiklatimų priskirti nusikaltimai prieš valdymo tvarką: valdžios atstovo įžeidimas, savavaldžiavimas, dokumentų padirbimas, areštuotojo pabėgimas ir kt. Nusikaltimai prieš gyvybę, sveikatą, asmens laisvę ir orumą suskirstyti į penkias rūšis: nužudymas, kūno sužalojimai ir smurtas prieš asmenybę, palikimas pavojuje, nusikaltimai lytinių santykių srityje, kiti pasikėsinimai prieš asmenybę ir jos orumą.

Pagrindinės Bendrosios ir Specialiosios Baudžiamojo kodekso dalies nuostatos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nusikaltimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1922 m. RTFSR BK įtvirtintas klasinis sovietų baudžiamosios politikos pobūdis. Nusikaltimu pripažintas „bet koks visuomenei pavojingas veiksmas ar neveikimas, gresiantis sovietų santvarkos ir teisėtvarkos pagrindams, nustatytiems darbininkų ir valstiečių valdžios pereinamajame į komunistinę santvarką periodui“.

Kodekse ne vien duoti formalūs pagrindinių baudžiamosios teisės sąvokų apibrėžimai, bet ir atskleidžiama jų socialinė, klasinė esmė: kodekso normos buvo nukreiptos į darbininkų ir valstiečių teisėtvarkos, valstybės ir visuomenės gynimą. 27 kodekso straipsnyje išskirtos 2 nusikaltimų kategorijos: 1) nukreipti prieš darbininkų ir valstiečių valdžios nustatytus naujosios teisėtvarkos pagrindus ir 2) visi kiti nusikaltimai. Pirmajai kategorijai buvo nustatyta žemutinė bausmės riba, antrajai – viršutinė.

Teisminėje praktikoje, pagal RTFSR Aukščiausiojo teismo išaiškinimus, buvo taikomas griežtesnis skirstymas: pirmajai kategorijai buvo priskiriamos tik tos veikos, kuriomis kėsintasis į sovietų santvarkos pagrindus: kontrrevoliuciniai nusikaltimai, špionažas, banditizmas ir ūkiniai bei tarnybiniai nusikaltimai, turėję valstybei sunkias pasekmes.[15]

Nusikaltimo subjektas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baudžiamosios atsakomybėpagal kodeksą (18 str.) taikyta nuo 14 metų. Nepilnamečiams nuo 14 iki 16 metų vietoje bausmės galėjo būti taikomos medicininės – pedagoginės poveikio priemonės. Gana plačiai apibrėžtas ratas asmenų, kurie galėjo būti laikomi nepakaltinamais: jais pagal 17 kodekso straipsnį laikyti visi asmenys, kurie nusiklatimą padarė sirgdami chroniška psichine liga arba laikino psichinio sutrikimo būsenoje, kada jie nagalėjo suprasti savo veiksmų.

Bausmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1922 m. RTFSR BK poveikio priemonėms taikomoms nusikaltėliui apibūdinti naudojama sąvoka „bausmė“. 8-jame kodekso straipsnyje nustatomi bausmės tikslai: bendras naujų tiek pažeidėjo, tiek kitų nestabilių visuomenės elementų pažeidimų užkardymas; pažeidėjo pritaikymas bendro gyvenimo sąlygoms per pataisos darbus; kelio daryti naujus nusikaltimus užkirtimas.

Kodekse buvo numatytos bausmės – nuo visuomeninio pasmerkimo iki laisvės atėmimo: išvarymas už RTFSR ribų tam tikram laikui ar visam laikui; laisvės atėmimas su griežta izoliacija ar be jos; priverstiniai darbai be laikymo suėmus; lygtinė bausmė; pilna ar dalinė turto konfiskacija; bauda; teisių atėmimas; atleidimas iš pareigų; visuomeninis pasmerkimas; pareigos užglaistyti žalai skyrimas.[16]

Mirties bausmė sušaudant nebuvo formaliai įtraukta į kodekso bausmių sistemą, nes manyta, kad jos taikymas turi būti išimtinio ir laikino pobūdžio, „kol bus atšaukta Rusijos Centrinio Vykdomojo Komiteto“[17].

Griežčiausia 1922 m. RTFSR BK nustatyta bausmė buvo laisvės atėmimas, kurio maksimalus laikas nustatytas 10 metų; be to, laisvės atėmimas negalėjo būti taikomas kaip alternatyva baudai, o pastaroji, jei nuteistasis neturėjo lėšų baudai sumokėti buvo keičiama priverstiniais darbais. Iš pradžių planuota nustatyti, kad maksimali laisvės atėmimo bausmė yra 5 metai, o minimali – 6 mėnesiai. Laisvės atėmimas laikytas kaip būdas ištaisyti nusikaltėlį. Dėl to nustatytas 6 mėn. minimalus laisvės atėmimo terminas, nes esą susipažinti su nusikaltėliu ir parinkti jam tinkamas poveikio priemones reikia laiko. Praktikoje ši nuostata nepasiteisino – jau po metų (1923 m. liepos 10 d.) buvo įvestas trumpalaikis laisvės atėmimas.[18]

Šalia kodekse išvardintų bausmių buvo nustatytos keturios "kitos socialinės apsaugos priemonės, teismo sprendimu keičiančios bausmę arba skiriamos po jos". Tokios priemonėmis pagal BK 46 straipsnų buvo:

  • patalpinimas į protiškai ir moraliai neįgaliems skirtą įstaigą;
  • priverstinis gydymas;
  • draudimas užimti tam tikras pareigas ar užsiimti tam tikra veikla ar verslu;
  • ištrėmimas iš tam tikros vietovės.[19]

Teisių atėmimas reiškė aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės (įskaitant ir profsąjungų organizacijose), teisės užimti atsakingas pareigas, būti liaudies tarėju, gynėju teisme, globėju atėmimą. Lengviausia bausmė – visuomeninis pasmerkimas – reiškė viešą (susirinkime, sueigoje ir pan.) teismo priimto to asmens pasmerkimo paskelbimą su arba be nuosprendžio publikavimo spaudoje nuteistojo sąskaita.

Kodekso 49 straipsnyje įvesta „socialiai pavojingų elementų“ sąvoka, iki trejų metų galėjo būti tremiami asmenys, kurie kėlė „socialinį pavojų“, be to bausmės taikymas galėjo būti už „ryšius su nusikalstama aplinka“, „buvusią veiklą“, t. y., pavyzdžiui, net už buvusį teistumą. Ši norma buvo naujovė lyginant su sovietų teisėkūra 1917–1922 m. ir vėliau nekartą leido tokius perlenkimus kaip 1921 m. paskelba „vagių savaitė“, kai buvo suimami visi asmenys, anksčiau teisti už turtinius nusikaltimus, nepriklausomai nuo to kuo jie užsiėmė arešto metu.[20] Ši sąvoka buvo kritikuojama nuo priėmimo momento, o ir vėliau, pvz., V.Smirnovo ir M.Šargorodskio.[21]

1922 m. rugpjūčio 10 d. Feliksas Dzeržinskis pasirašė Rusijos centrinio vykdomojo komiteto dekretą apie tremties iki trejų metų taikymą už kontrrevoliucinius nusikaltimus bei recidyvistams (klausimas dėl tremties buvo nagrinėtas NKVD ir Narkomjusto komisijoje). Administracinė tremtis pagal 1922 m. spalio 16 d. dekretą imta taikyti dviems asmenų kategorijoms: antisovietinių politinių partijų nariams (BK 60, 61, 62 straipsniai) ir dukart teistiems pagal BK 76, 85, 93, 140, 170, 171, 176, 180, 182, 184, 189–191 ir 220 straipsnius.

Kiti bendrosios dalies institutai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kodekse numatyta atsakomybė už pasiruošimą nusikaltimui (tai atvejais, kai tokių veiksmų nusikalstamas pobūdis tiesiogiai nustatytas įstatymu – 12 straipsnis), baigtą ir nebaigtą kėsinimąsi nusikalsti (13 straipsnis). Kėsinimasis baudžiamas taip pat kaip ir baigtas nusikaltimas, tačiau faktiškai neatsiradus arba atsiradus nežymioms nusikaltimo pasekmėms tai galėjo būti teismo priimama domėn skiriant bausmę (14 straipsnis). Buvo ir laisvanoriško atsisakymo įvykdyti nusikaltimą norma (14 straipsnis).

Taikymas Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

RTFSR Baudžiamasis kodekso 1926 m. redakcija Lietuvoje pradėta taikyti 1940 m. gruodžio 1 d. pagal atitinkamą LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaką, kartu su kitais sovietiniais RTFSR kodeksais – Civiliniu, Civilinio proceso, Darbo įstatymų, Baudžiamojo proceso ir kt.[22] Jo taikymas atnaujintas antrosios sovietų okupacijos metu ir RTFRS BK galiojo iki 1961 m., kai buvo priimtas Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamasis kodeksas.[23]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Постановление ВЦИК от 1 июня 1922 года «О введении в действие Уголовного кодекса Р.
  2. Постановление ВЦИК от 22 ноября 1926 года «О введении в действие Уголовного кодекса РСФСР редакции 1926 года»
  3. А. А. Герцензон и др. История советского уголовного права. — М., 1947. — С. 240.
  4. А. А. Герцензон и др. История советского уголовного права. М., 1947. С. 244.
  5. А. А. Герцензон и др. История советского уголовного права. М., 1947. С. 245.
  6. А. А. Герцензон и др. История советского уголовного права. М., 1947. С. 245–246.
  7. А. А. Герцензон и др. История советского уголовного права. М., 1947. С. 246.
  8. А. А. Герцензон и др. История советского уголовного права. М., 1947. С. 251.
  9. А. А. Герцензон и др. История советского уголовного права. М., 1947. С. 255–256.
  10. А. А. Герцензон и др. История советского уголовного права. М., 1947. С. 257.
  11. Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 30.
  12. А. А. Герцензон и др. История советского уголовного права. М., 1947. С. 247.
  13. А. А. Герцензон и др. История советского уголовного права. М., 1947. С. 248.
  14. Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 32.
  15. А. А. Герцензон и др. История советского уголовного права. М., 1947. С. 254.
  16. https://www.rae.ru/forum2012/319/3133
  17. Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 33.
  18. А. А. Герцензон и др. История советского уголовного права. М., 1947. С. 264.
  19. А.И. Сакаев ХАРАКТЕРИСТИКА ВИДОВ НАКАЗАНИЙ, КОТОРЫЕ В ГОДЫ СОВЕТСКОЙ ВЛАСТИ ИСКЛЮЧЕНЫ ИЗ УГОЛОВНОГО ЗАКОНОДАТЕЛЬСТВА С 1917 ПО 1996 гг.
  20. Курс уголовного права. Общая часть. Том 1: Учение о преступлении / Под ред. Н. Ф. Кузнецовой, И. М. Тяжковой. М., 2002. С. 34—35.
  21. 40 лет советского права. Л., 1957. С. 488
  22. V.Andriulis, V.Maksimaitis, V.Pakalniškis, J.S.Pečkaitis, A.Šenavičius Lietuvos teisės istorija. Vilnius, 2002. P. 459
  23. V.Andriulis, V.Maksimaitis, V.Pakalniškis, J.S.Pečkaitis, A.Šenavičius Lietuvos teisės istorija. Vilnius, 2002. P. 482