Saviteismis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Saviteismis – privataus asmens ar asmenų grupės savarankiškai vykdomas teisės arba teisingumo atkūrimas, teisės pažeidimo tyrimas, įtariamų asmenų persekiojimas, jų nubaudimas, nesikreipiant į viešosios valdžios atstovus, institucijas; už teisės ribų vykdomas teisingumas; istorinis teisės institutas.

Saviteismis senovės laikais buvo įprasta teisingumo vykdymo forma. Monopolizavus prievartos taikymą, privačioji justicija buvo apribota ir vėliau visiškai uždrausta. Vakarų teisinėse sistemose saviteismis yra neteisėta veikla, draudžiamas dalykas. Teisinę prievartą demokratinėse valstybėse vykdyti yra įgaliotos valstybinės institucijos. Jos atlieka teisinį persekiojimą bei nubaudimą.

Saviteismis pasitaiko ir šiuolaikinėje visuomenėje. Grindžiamas justicijos neveiksmingumu arba neveikimu, neveiklumu atkurti teisingumą, netinkamai vykdoma teismine veikla (esant nepasitenkinimui teismų sprendimais, nuosprendžiais ir pan.). Taip pat pasitaiko organizuoto nusikalstamumo pasaulyje (susišaudymas, „santykių aiškinimasis“). Saviteismis taip pat plinta ginkluotų konfliktų metu, esant nestabiliai politinei situacijai, karui; keičiantis politiniams režimams ir teisėsaugos institucijoms negalinti užtikrinti teisėtvarkos, paplinta susidorojimo atvejai. Pvz., partizaninio, pogrindinio judėjimo dalyviai „įgyvendina teisingumą“ ne tik su politinių struktūrų atstovais, bet ir imasi fizinės prievartos civilių gyventojų atžvilgiu (pvz., ginklu keršijama konfliktuojantiems kaimynams, žudomi arba žalojami žmonės, jų nuosavybė ar pan.). Indijoje nusikalstamo susivienijimo vadeiva Phoolan Devi su savo gaujos nariais 1981 m. nužudė 22 vyrus (moterų žagintojus, savo gaujos išdavikus); Vokietijoje nukentėjusioji Marianne Bachmeier 1981 m. teismo salėje nušovė (įtariamą) savo dukters žudiką.