Psichoterapija Lietuvoje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Psichoterapija Lietuvoje - Lietuvos medicinos dalis. Psichoterapija Lietuvoje pradėta XX a. II pusėje. Vieni pirmųjų entuziastų ir specialistų ugdytojų - doc. Napoleonas Indrašius ir dr. Aleksandras Alekseičikas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienas iš pirmųjų Psichoterapijos mokytojų - VU doc. Napoleonas Indrašius (1905-1984), taikęs hipnozę, ja gydęs; maždaug nuo 1959 m. kėlęs idėjas apie pradėti lietuvišką psichoterapiją, kurias pirmasis pradėjo įgyvendinti Aleksandras Alekseičikas Kirinovas (g. 1940 m.).

1967 m. Alekseičikas Kirinovas įsteigė pirmąjį Lietuvoje psichoterapijos kabinetą. Pradėjo vesti grupinės terapijos seminarus, psichoterapiją dėstė gydytojams bei psichologams. Vėliau sukūrė atskirą psichoterapijos skyrių[1].

Nuo 1976-1977 m. prasidėjo aktyvaus mokymosi ir savarankiškų studijų etapas. Tuomet susiformavo 12-15 specialistų grupė - vidurinė psichoterapeutų karta. Lietuvoje psichoterapeutų profesionalų rengimas yra gana aukšto lygio. Daugelis specialistų rengimo programų atitinka Europos psichoterapijos asociacijos reikalavimus[2].

Akademinis dėstymas, veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Psichoterapija kaip akademinė disciplina dėstoma psichologams bei gydytojams (psichiatrams) studijų metu.

Be to, yra dalį mokymo funkcijų atlieka psichoterapeutų draugijos, pavyzdžiui, Geštalto terapijos draugija; tuo tarpu psichoanalitinės psichoterapijos studijos vyksta aukštosiose medicinos mokslo įstaigose. KMU ir VU Mokslo tarybos patvirtino psichoterapijos nenuosekliųjų studijų (kvalifikacijos kėlimo arba keitimo) programas. Psichoterapeutų rengimo programos reguliuojamos tik LR SAM ministro įsakymais

Nuo 1978 m. VU Medicinos fakulteto Studentų mokslinės draugijos psichoterapijos būrelis vienija žmogaus psichikos procesais ir dvasiniu gyvenimu besidominčius studentus. Visus šiuos metus būreliui vadovauja doc. dr. Eugenijus Laurinaitis.

Prieinamumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje psichoterapija vyrauja kaip privačių psichoterapeutų siūloma paslauga. Remiantis teisės aktais, privalomuoju sveikatos draudimu apdraustas asmuo turi teisę į nemokamus (t. y. iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų finansuojamus) psichoterapijos 24 seansus per kalendorinius metus. Valstybinė ligonių kasa per mažai ir neadekvačiai finansuoja psichoterapijos paslaugas. Dominuoja psichikos sutrikimų gydymas vaistais[3].

Viena didesnių problemų Lietuvoje - psichoterapeutų kaip psichikos sveikatos priežiūros specialistų finansavimas. Jų etatai daugelyje pirminių psichikos sveikatos centrų (PSC) nenumatyti, o galimybių teikti ir antrinio lygio paslaugas PSC centrai neišnaudoja.

Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų finansuojami psichoterapijos 24 seansai per kalendorinius metus. Jų ilgalaikei terapijai nepakanka. Formaliai yra numatyta galimybė, kad įvertinus psichoterapinio gydymo reikalingumą ir suderinus su teritorine ligonių kasa, iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų gali būti mokama ir už didesnį seansų skaičių[4]. Valstybinėje psichikos sveikatos strategijoje numatyta psichoterapijos paslaugų plėtra neįgyvendinta[5].

Individuali ir grupinė psichoterapija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Individualios psichoterapijos seansai vyksta ne rečiau kaip 1-2 kartus per savaitę. Iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų mokama ne daugiau kaip už 24 seansus vienam pacientui per kalendorinius metus. Įvertinus psichoterapinio gydymo reikalingumą ir suderinus su teritorine ligonių kasa, iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų gali būti mokama ir už didesnį seansų skaičių.

Grupinės psichoterapijos seansai vyksta ne rečiau kaip 1-2 kartus per savaitę. Iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų mokama ne daugiau kaip už 24 seansus vienam pacientui per kalendorinius metus. Mokėjimo suma skaičiuojama už kiekvieną asmenį, dalyvaujantį grupiniame seanse. Pvz., grupiniame seanse dalyvauja 7 pacientai, mokėjimo suma iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų - 7 x N Lt.

Psichologas-psichoterapeutas pacientus į psichoterapijos seansus priima tik po gydytojo psichiatro ar gydytojo psichoterapeuto konsultacijos. Vieną kartą per mėnesį, norėdamas įvertinti ligonio sveikatos būklę, gydytojas psichoterapeutas arba gydytojas psichiatras konsultuoja psichologo-psichoterapeuto pacientus, kuriems per mėnesį buvo suteikta ne mažiau kaip 4 psichoterapijos seansai. Už tai apmokama kaip už konsultaciją.

VLK (iš PSD fondo) finansuojamą individualią ir grupinę psichoterapiją sveikatos draudimu draustiems asmenims nemokamai teikia Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras, Konsultacinis centras (vedėja psichiatrė Laisvė Dembinskienė) (Vasaros g. 5, 8 korpusas, II a.)[6].

Įstaigos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sąjungos, draugijos, centrai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Tikra psichoterapija – labai susijusi su tikėjimu[neveikianti nuoroda]
  2. Psichoterapijos raida Lietuvoje
  3. Gydytojai psichikos sveikata siūlo rūpintis jau darželiuose(Interviu) Archyvuota kopija 2008-05-08 iš Wayback Machine projekto. (Raimundas Alekna, Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro direktorius)
  4. Dėl Pirminio, antrinio ir tretinio lygių psichiatrijos ir psichoterapijos paslaugų teikimo suaugusiesiems reikalavimų bei bazinių kainų tvirtinimo (1999 m.)
  5. Psichoterapijos raida Lietuvoje // GYDYMO menas (Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė psichoterapeutė Liudmila Andrikienė, Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto direktorius, Rytų Europos egzistencinės terapijos asociacijos prezidentas VU prof. Rimantas Kočiūnas (pl:Rimantas Kočiūnas) ir VU docentas gydytojas psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis)
  6. Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras: Konsultacinis centras Archyvuota kopija 2010-09-14 iš Wayback Machine projekto.
  7. VU MF SMD Psichoterapijos būrelis Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto. (pirmininkė Silvija Armanavičiūtė, mokslinis vadovas doc. doc. Eugenijus Laurinaitis)