Grupinė psichoterapija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Grupinė terapija)
Jump to navigation Jump to search

Grupinė psichoterapija arba psichoterapinė grupė – viena iš psichoterapijos formų, kai konkrečiam tikslui suburta grupė žmonių, padedant specialistui, reguliariai susitinka psichologiniam darbui: sprendžia vidinius konfliktus, mokosi atsipalaiduoti, bendrauti, pažinti save.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuolaikinės grupinės psichoterapijos pradininkais laikomi XX amžiaus pradžioje JAV dirbę psichoterapeutai Joseph H. Pratt, Trigant Burrow ir Paul Schilder. Vėliau grupinę psichoterapiją plėtojo Jacob L. Moreno, Hyman Spotnitz ir Irvin Yalom. Pastarojo grupinės psichoterapijos modelis tapo itin populiariu visame pasaulyje.

Darbo metodika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

 Ambox scales.svg  Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).

Lyginant su individualia psichoterapija, psichoterapinės grupės poveikis yra įvairiapusiškesnis ir dažnai efektyvesnis. Grupės nariai įgyja unikalią galimybę įgytas žinias išbandyti praktiškai, patikrinti, ar tai, ką jie sužinojo, galima pritaikyti savo gyvenime, išbandydami naujus elgesio modelius grupėje. Aplinka grupėje yra panaši į tą gyvenimą, į kurį sugrįžtame po grupės susitikimo – joje bendraujama su jaunesniais ir vyresniais, moterimis ir vyrais, įvairaus charakterio ir išsilavinimo žmonėmis. Įgijus šios patirties, pradedama lengviau priimti gyvenimo įvairovę. Kai palengva išmokstama užmegzti sveikesnius, realesnius ryšius su grupės nariais, šią patirtį tampa įmanoma perkelti į bendravimą su draugais, šeimos nariais, bendradarbiais.

Grupėje mokomasi ne tik gauti pagalbą, bet ir padėti kitam. Suteikdami pagalbą kitiems grupės nariai padeda patys sau: išmokstama labiau pasitikėti savimi, prisiimti daugiau atsakomybės, mažėja koncentravimasis į asmenines problemas.

Grupinėje psichoterapijoje svarbus vaidmuo tenka humorui. Psichoterapinėje grupėje humoras padeda pažvelgti į situaciją pozityviai, suteikia grupės nariams teigiamų emocijų, skatina nenugrimzti asmeninėse problemose. Pasitelkus humorą, net ir po nelengvo pokalbio išlieka pozityvumas, noras vėl susitikti. Humoras pacientams padeda keistis ir parodo, kiek gyvybinga yra grupė.[1]

Terapiniai principai, pagal Irvin Yalom[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Irvin Yalom išskyrė šiuos pagrindinius terapinius principus, taikomus dirbant psichoterapinėje grupėje:

  • Universalumas – tai patyrimas grupėje, kad visų žmonių problemos yra panašios. Ši patirtis padeda grupės nariams pajausti didesnį tarpusavio artumą, pradėti labiau save vertinti.
  • Altruizmas – grupėje nariai gali padėti vieni kitiems, patyrimas, kad gali kažką duoti kitam, didina savivertę, lengvina bendravimą.
  • Vilties, tikėjimo stiprinimas – grupės narius gali įkvėpti ir padrąsinti tie grupės nariai, kurie panašius sunkumus yra įveikę anksčiau.
  • Pirminės šeimos įtakos naujas įsisąmoninimas – grupės nariai dažnai nesąmoningai identifikuoja grupės vedantįjį ir narius kaip savo vaikystės šeimos narius. Grupės vedančiojo interpretacijos gali padėti geriau suprasti vaikystės daromą įtaką dabartiniam grupės narių gyvenimui.
  • Socialinių įgūdžių vystymas – saugi ir palaikanti atmosfera grupėje skatina grupės narius išbandyti naujus bendravimo būdus, pvz: dalintis jausmais, rūpintis ir palaikyti kitus.
  • Egzistenciniai faktoriai – grupėje mokomasi prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir savo sprendimų pasekmes.
  • Katarsis – tai išsilaisvinimas iš emocinės įtampos laisvai išreiškiant susikaupusius jausmus. Grupės nariai saugioje aplinkoje pasidalinę savo išgyvenimais, gali išsivaduoti iš ilgai kamavusių gėdos ir kaltės jausmų.
  • Mokymasis pažinti save – grupės nariai ima geriau save suvokti bendraudami ir gaudami grįžtamąjį ryšį iš kitų.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Yalom and Leszcz (2005) The Theory and Practice of Group Psychotherapy, 5th edition, Basic Books