Pereiti prie turinio

Prystovų akmuo su dubeniu

Koordinatės: 55°57′42″š. pl. 21°34′28″r. ilg. / 55.961745°š. pl. 21.57448°r. ilg. / 55.961745; 21.57448
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Prystovų akmuo su dubeniu

Akmuo 2014 metais. Kairėje pusėje guli atskilusi akmens dalis su dubeniu
Prystovų akmuo su dubeniu
Prystovų akmuo su dubeniu
Koordinatės
55°57′42″š. pl. 21°34′28″r. ilg. / 55.961745°š. pl. 21.57448°r. ilg. / 55.961745; 21.57448
Vieta Kretingos rajonas
Seniūnija Kūlupėnų seniūnija
Aukštis 0,75 m
Plotas 10 m²
Žvalgytas 1972, 1987, 1995, 2014 m.

Prystovų akmuo su dubeniu (saugotinas kultūros paveldo objektas) – apeiginis akmuo rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Prystovuose, 100 m į vakarus nuo kelio KūlupėnaiSauseriaiPrystovai tilto per Mišupės upelį, jo kairiajame krante.

Tai stambaus grūdėtumo pilkos spalvos granitas, gulintis žemės paviršiuje, šiek tiek susmigęs į dirvą. Jis netaisyklingo ovalo formos, pailgas šiaurės – pietų kryptimi, 2,65 m ilgio, 1,95 m pločio ir 75 cm aukščio. Rytinis akmens šonas statesnis, o paviršius nuolaidėja į vakarų pusę. Paviršiuje, arčiau vakarinio šono, buvo ovalo pavidalo dubuo, šiek tiek pailgas šiaurės – pietų kryptimi. Jo ilgis 80 cm, plotis – 62 cm, gylis – iki 20 cm. Šiuo metu akmuo perskilęs į kelias dalis.

Teritorijos plotas – 10 m².

1,4 km yra Prystovų Čerauninko kūlis, 1,7 km į pietvakarius – Prystovų Didysis kūlis.

Akmens vaizdas 1987 metais

Akmuo guli į upės vingį įsiterpiančiame aukštumos kyšulyje. Vietos gyventojų žinomas nuo seno. Pasakojama, kad ant akmens pagonys aukojo aukas savo dievams.[1]

Veikiamas atmosferos kritulių, akmuo supleišėjo ir XX a. 9 dešimtmetyje perskilo į kelis luitus.

1972 m. žvalgė Ignas Jablonskis, 1987 ir 2014 m. – Julius Kanarskas, 1995 m. – Vykintas Vaitkevičius.[2]

  1. Julius Kanarskas. Kretingos rajono akmenys. – Kretinga, 1989. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4. – B. 137. – P. 37-38
  2. Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. – Vilnius: Diemedis, 1998. – P. 92-93