Plikasis smėlrausis
| Bathyergidae |
|---|
 Plikasis smėlrausis (Heterocephalus glaber) |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Heterocephalus glaber Eduard Rüppell, 1842 |
 Paplitimas |
Plikasis smėlrausis (Heterocephalus glaber) – smėlrausinių šeimos urvinis graužikas, gyvenantis rytinėje Afrikos dalyje. Tai vienintelė rūšis Heterocephalus gentyje. Gyvūnėlis savo dydžiu primena pelę, yra 8-10 centimetrų dydžio, sveria 30-35 gramus. Motinėlės yra kiek didesnės ir gali sverti virš 50 gramų.
Gyvenimo būdas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gyvūnas prisitaikęs prie požeminio gyvenimo būdo. Akys mažos, todėl silpno regėjimo. Kojos plonos ir trumpos, tačiau po žeme jie gali judėti atbuli lygiai taip pat greitai kaip ir į priekį. Dideli, atsikišę dantys skirti rausimui, o lūpos užsičiaupia taip, kad apsaugo žemių patekimą į burną rausiant. Kūnas menkai plaukuotas, oda plona, susiraukšlėjusi, rožinės spalvos. Graužiko dantys dideli geltoni. Plikieji smėlrausiai gyvena didelėse požeminių tunelių sistemose. Šie šviesos nemėgstantys gyvūnai retai aptinkami žemės paviršiuje, nes visą gyvenimą praleidžia visiškai atskirti nuo šviežio oro ir šviesos. Nors visą gyvenimą praleidžia tamsoje, šie graužikai laikosi įprasto dienos ir nakties ritmo – tam tikrus laikotarpius ilsisi ar būna aktyvūs. Minta grauždami augalų šaknis ir gumbus.
Plikasis smėlrausis pasižymi bendruomeniniu gyvenimo būdu, panašiu į socialinėmis grupėmis gyvenančių skruzdėlių, termitų ar bičių. Gamtoje koloniją sudaro iki 300 gyvūnų, jiems vadovauja viena vaisinga motinėlė (karalienė), ji atsiveda visus jauniklius ir poruojasi tik su 1–3 patinėliais (karaliais). Kiti bendruomenės nariai yra tiesiog sterilūs (nevaisingi) darbininkai ar kariai. Jie renka maistą ir valo tunelius arba it kareiviai saugo koloniją nuo plėšrūnų.
Fizinė forma
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nelaisvėje plikasis smėlrausis gyvena devynis kartus ilgiau, negu pelės. Užregistruotas rekordinis amžius buvo 32 metai. Jie yra ilgiausiai gyvenantys iki šiol žinomi graužikai. Tačiau jie visą savo gyvenimą išlaiko puikią sveikatą, dar ne visai aiškus jų senėjimo mechanizmas. Jie gyvena tamsiuose ir deguonies stokojančiuose tuneliuose, kvėpuoja savo fekalijų skleidžiamais amoniako garais. Vis dėlto pasenęs smėlrausis tebeturi nepakitusią raumenų ir riebalų masę, kaulų tankumą, širdies veiklą ir neuronų kiekį, išlieka ne mažiau aktyvus. Dėl geros sveikatos būna sunku nustatyti jų nugaišimo priežastis, nes plikieji smėlrausiai išlaiko puikią fizinę formą iki pat paskutinio atokvėpio. Karalienės ir karaliaus reprodukcinės savybės nesikeičia iki pat gyvenimo pabaigos. Jie niekada neserga širdies ir kraujagyslių ligomis, jiems nebūdingi neurologiniai negalavimai, net vėžys, nors šios ligos yra viena dažniausių mažųjų graužikų žūties priežasčių.
Laboratorinis gyvūnas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Smėlrausių neįtikėtinos biologinės savybės ypač naudingos, juos tiriant mokslinėse laboratorijose. Vystantis mokslinėms technologijoms ir išmokus laikyti plikųjų smėlrausių kolonijas nelaisvėje, mokslininkai suprato šio gyvūno išskirtinumą. Be to, dėl išskirtinio ilgaamžiškumo jis tapo populiariu tyrinėjimų objektu mokslinėse laboratorijose.
Plikuosius smėlrausius specialiai apkrėtus vėžinėmis ląstelėmis, nuo kurių paprastoms pelėms per kelias dienas išauga auglių, jiems nieko nenutinka. Jų ląstelės kažkokiu būdu stabdo vėžinių ląstelių augimą ir plitimą. Šiuolaikinis mokslas siekia nustatyti medžiagas, kurių išskiria plikųjų smėlrausių ląstelės, nes šias medžiagas galima būtų naudoti kuriant naujus ir efektyvius vaistus nuo vėžio. Tyrimais bandoma išsiaiškinti visus baltymus ir molekules, kurios užkerta kelią augliams smėlrausių organizme. Tai nėra paprasta, nes apie šių gyvūnų genomą žinoma kolkas labai mažai. Tik 2011 m., dalyvaujant mokslininkams iš viso pasaulio, nustatyta plikojo smėlrausio DNR seka.
Šie gyvūnai, net gyvendami karštuose dykumų regionuose, negeria jokių skysčių. Jie labai atsparūs deguonies trūkumui. Jų smegenys be deguonies išlieka nepažeistos triskart ilgiau, nei laboratorinių pelių. Bet to, kai deguonis grąžinamas, šių gyvūnų smegenys visiškai atsistato net ir po kelių minučių visiško pasyvumo. Ypatinga ir plikųjų smėlrausių oda. Jų odoje nėra neuropeptidų, kurie perduoda skausmo signalą į centrinę nervų sistemą. Todėl šie graužikai atsparūs daugeliui skausmo rūšių, nereaguoja į laboratorinėms pelėms ar žmogui skausmą sukeliančių medžiagų injekcijas. Skirtingai nuo pelių, kurioms dažnai atsiranda piktybiniai augliai, plikuosiuose smėlrausiuose niekada nerasti naturalūs augliai. Be to, paveikus juos radiacija, augliai nesivysto net po penkerių metų. Net ir onkogenų injekcijos, sukeliančios vėžinius pokyčius pelių, žmonių, žiurkių ar galvijų ląstelėse, nepadėjo smėlrausių kūnuose išvystyti vėžio. Atsparumas vėžiui gali būti viena iš pagrindinių šio graužiko ilgaamžiškumo priežasčių. Daugelis laboratorinių pelių ir žiurkių nugaišta būtent dėl šios ligos, o tarp smėlrausių ji nebuvo pastebėta.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Plikasis smėlrausis Archyvuota kopija 2009-06-21 iš Wayback Machine projekto.
- Graužikas visą gyvenimą išlaiko gerą fizinę formą[neveikianti nuoroda]
- Plikieji smėlrausiai gali tapti raktu į ilgaamžiškumo ir vėžio paslaptis Archyvuota kopija 2012-06-23 iš Wayback Machine projekto.
- Nedailų graužiką aplenkia net ligos Archyvuota kopija 2011-02-11 iš Wayback Machine projekto.
- Smėlrausiai laboratorijoje Archyvuota kopija 2009-01-15 iš Wayback Machine projekto.