Pijus Bielskus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Pijus Bielskus
BielskusP.jpg
Gimė: 1880 m. sausio 11 d.
Rusija Balsupiuose, Šunskų valsčius, Marijampolės apskritis, Rusijos imperija
Mirė: 1958 m. liepos 16 d. (78 metai)
Lietuva Kaunas
Veikla: Lietuvos kunigas, filosofijos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos Prezidento kanceliarijos viršininkas
Alma mater: Fribūro universitetas
Commons-logo.svg Vikiteka: Pijus BielskusVikiteka

Pijus Bielskus (1880 m. sausio 11 d. Balsupiuose, Šunskų valsčius, Marijampolės apskritis – 1958 m. liepos 16 d. Kaune) – Romos katalikų kunigas, filosofijos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos viršininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokėsi Keturvalakių pradinėje mokykloje, Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje, dalyvavo klieriko Igno Čižausko įkurtos slaptos klierikų „penkiukių” organizacijos vadovybėj (organizacijos tikslas – skaityti lietuviškus laikraščius bei raštus ir studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. 1903 m. gegužės 17 d. Varšuvoje įšventintas kunigu. Nuo 1904 m. iki 1910 m. mokėsi užsienyje: trejus metus Šveicarijos Fribūro ir dvejus metus Belgijos Leuveno universitete, kuriame jam buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis.

1910 m. pradėjo profesoriauti Seinų seminarijoje, Pirmojo pasaulinio karo metu Tambove vadovavo trejus metus Žiburio draugijos mergaičių gimnazijai. 1919 m. birželio 16 d. kaip vienas iš Lietuvos Amerikos lietuvių atstovų vyko į Taikos konferenciją Paryžiuje. Delegacijai buvo pavesta griežtai reikalauti Lietuvos valstybingumo pripažinimo neįsileidžiant į bet kokias kitas kombinacijas, kol Lietuvos nepriklausomybės klausimas nebus pripažintas. 1920 m. kovo 1 d. paskirtas Užsienio reikalų ministerijos patarėju, dalyvavo sprendžiant klausimus su Vatikanu, dalyvavo kaip sekretorius ir iždininkas Lietuvos delegacijos Rygoje Lietuvos ir Latvijos sienai nustatyti. Nuo 1921 m. balandžio 10 d. Respublikos Prezidento kanceliarijos viršininkas, nuo 1930 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos ordinų kancleris – tvarkė valstybės apdovanojimus.

Vienas iš Ateitininkų federacijos vadovų. 1940 m. nuvyko pas savo brolį knygnešį Vincą Bielskų ir jo namuose paslėpė Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą, kurio tolesnis likimas nežinomas.

Sovietiniais metais dirbo įvairiose pareigose, paskutinė jo darbo vieta – sodininkas Kauno J. A. Domaševičiaus tuberkuliozės sanatorijoje. Palaidotas Kauno Panemunės kapinėse.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]