Piero di Cosimo
Pjeras di Kozimas (it. Piero di Cosimo, tikr. Piero di Lorenzo di Chimenti, 1462 m. sausio 2 – 1522 m. balandžio 12 d.) – italų renesanso dailininkas iš Florencijos. Žymiausiu jo kūriniu įvardijamas paveikslas „Andromedos išlaisvinimas“ (1510–15 m., Uficių galerijoje).
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pjeras gimė Lorenco di Pjero ir Alesandros di Kresti di Bartolomeo šeimoje Florecijoje 1462 m. sausio 2 d. Jis buvo pirmasis iš 8 šeimos vaikų. Pjero tėvas buvo kalviu, o ne auksakaliu, kaip teigė Dž. Vazaris. Anksti pastebėjęs berniuko tapybos pomėgį tėvas nusiuntė jį mokytis pas dailininką Kozimą Roselį, pagal kurį Pjeras prisiėmė pravardę. Neapmokamu Roselio asistentu Pjeras paminėtas 1480 m. ir tikriausiai jau prieš tai kelerius metus pas jį dirbo. Kozimas Roselis nebuvo labai gabiu menininku, bet jo kūriniai buvo neblogai perkami vietos užsakovų. 1481 m. Pjeras, būdamas Kozimo Roselio pagalbininku, atvyko dirbti į Romą ties Siksto koplyčios freskomis. Pasak Dž. Vazario, Pjeras di Kozimas tapė peizažą „Nusileidimo nuo Sinajaus kalno“ freskoje, tačiau šiuolaikiniai tyrinėtojai stilistinių panašumų neranda. Taip pat, esą Pjeras nutapė keleto Romos kilmingųjų portretų. Jei Dž. Vazaris teisus, ši kelionė turėjo būti vienintelis Pjero di Kozimo išvykimas iš gimtojo Florencijos miesto.
Po darbų Siksto koplyčioje, apie 1485 m. Pjeras tikriausiai pradėjo savarankiško dailininko karjerą. Jo darbus sunku datuoti ir priskirti, nes jis nei vieno nėra pasirašęs, datavęs, o net ir patys garsiausi jo darbai nėra dokumentuoti. Daugiausiai Pjeras di Kozimas dirbo privačiais užsakymais mažiems temperos ir aliejiniams paveikslams, o ne freskoms viešosiose vietose. Maždaug 1480-ųjų antrai pusei datuojamas vienas garsiausių jo darbų − „Moters portretas“, kuris tradiciškai įvardijamas Simonetos Vespuči portretu Kleopatros įvaizdyje (Simoneta Vespuči – viena garsiausių Florencijos renesanso moterų, vadinama Sandro Botičelio įkvėpėja), kuri tuo metu jau turėjo būti mirusi apie 8–10 metų. Tuo metu datuojamas Šv. Šeimos paveikslas Florencijos našlaičių prieglaudoje Ospedale degli Innocenti.
1489 m. minima, kad Pjeras gavo užmokestį už altoriaus tapybą Santo Spirito bažnyžioje, kurioje vaizduojamas Elžbietos susitikimas su Marija. Nuo 1498 m. dailininkas gyveno šeimos name Via della Scala ir mokėjo mokesčius kaip ūkio šeimininkas. Minima, kad jis turėjo namą ir žemės Karminjano kaime prie Florencijos. Tarp 1503 ir 1505 m. Pjeras įstojo į Šv. Luko vardo religinę dailininkų bendruomenę. 1504 m. gegužės 8 d. įstojo į Šv. Luko tapytojų gildiją. Pats tokio vėlyvo įstojimo faktas rodo, kad Pjeras nebuvo artimai susijęs su Florencijos dailininkų bendruomene. Gali būti, kad tai susiję ir su jo charakteriu, nes Dž. Vazario jis aprašytas keistuoliu, besišalinančiu žmonių, mizantropu. 1504 m. sausio 25 d. Pjeras di Kozimas dalyvavo komisijoje, sudarytoje iš geriausių Florencijos menininkų, nuspręsti dėl Mikelandželo „Dovydo“ statulos pastatymo vietos. 1506 m. dailininkas gavo 15 florinų užmokestį už Mergelės Marijos paveikslą Suore Muntalve vienuolynui (šis paveikslas buvo nusiųstas į Neapolį ir laikomas dingusiu). 1507 m. Pjeras gavo išmoką iš įtakingo Florencijos aristokrato Filipo Strocio už indėlį į procesijos mieste rengimą. F. Strocis tikriausiai užsakė žymiausiu Pjero paveikslu vertinamą „Andromedos išlaisvinimą“, kuris buvo atliktas apie 1510–1511 metus. Kitą išmoką už indėlį į procesijos dekoracijų sukūrimą Pjeras di Kozimas gavo 1515 m. pasitinkant popiežių Leoną X.
Ankstyvajam Pjero stiliui būdinga Lukos Sinjorelio, Filipino Lipio ir Nyderlandų dailininko Hugo van der Guso įtakos. Vėlesniuose darbuose Pjeras di Kozimas išvystė nuosavą stilių, kurį paveikė Leonardas da Vinčis. Pjero darbuose pradėjo dominuoti fantastiški pirmapradžiai vaizdai: faunai, satyrai, nimfos, įvairios priešistorinės būtybės ir gyvūnai. Tai siejama su keistu Pjero charakteriu. Anot Dž. Vazario, Pieras mėgo prisidėti prie miesto eitynių ir karnavalų įvairiomis keistenybėmis, valgė vien kietai virtus kiaušinius, nepaprastai nemėgo vienuolių dainavimo, gydytojų ir vaikų verksmo. Pjeras beveik visai savimi nesirūpino, o gyvenimo gale pasidarė toks ekscentriškas, kad gyveno „daugiau kaip žvėris, negu žmogus“.
1490-ųjų laikotarpyje Florencijoje dominavęs dominikonų vienuolis Džirolamas Savonarola greičiausiai pakreipė Pjero kūrybą vėl religine linkme. Geriausiu tokio pobūdžio darbu laikoma „Jėzaus inkarnacija“, atlikta apie 1510 m. Kai kuriuos darbus Pieras atlikdavo savo malonumui, kas buvo neįprasta tų laikų Italijoje. Tarp jo mokinių – Andrėja del Sartas, Fra Bartolomėjas ir Mariotas Albertinelis. Pjeras di Kozimas mirė 1522 m. balandžio 12 d. nuo maro, nors Dž. Vazaris tikina, kad 1521 m. Palaidotas San Pier Maggiore bažnyčioje Florencijoje.
Darbų galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
„Marijos susitikimas su Elžbieta“ (apie 1490, Nacionalinė Vašingtono dailės galerija)
-
„Prokrisos mirtis“ arba „Satyras aprauda mirusią nimfą“ (apie 1500, Nacionalinė Londono galerija)
-
„Giuliano da Sangallo ir Francesco Giamberti portretai“ (apie 1500, Amsterdamo valstybinis muziejus)
-
„Madona su Kūdikiu“ (apie 1500, privati kolekcija)
-
„Venera, Marsas ir Kupidonas“ (apie 1505, Berlyno paveikslų galerija)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Geronimus, Dennis. Piero Di Cosimo: Visions Beautiful and Strange. Yale University Press, 2006. 366 psl.
- Fermor, Sharon. Piero Di Cosimo: Fiction, Invention, and Fantasìa. Reaktion Books, 1993. 226 psl.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Encyclopaedia Britannica
- treccani.it
- Piero di Cosimo WGA tinklalapyje
- Piero di Cosimo biografija Giorgio Vasari „Le Vite“ (anglų k.) Archyvuota kopija 2012-03-18 iš Wayback Machine projekto.