Peru istorija

Šis straipsnis apžvelgia tik Peru istoriją nuo XVI a. (ispanų kolonizacijos). Apie ikikolumbinę teritorijos istoriją skaitykite straipsniuose Senovės Peru ir Centriniai Andai.

Peru istorija - dabartinės Peru teritorijoje klestėjusių valstybių, tautų istorija.

Peru vicekaralystė

Taip pat skaitykite pagrindinį straipsnį Peru užkariavimas

1532 m. balandžio mėn. Peru pakrantėje išsilaipino Fransiskas Pisaras (Francisco Pizarro) vadovaujami konkistadorai. Peru teritorija tuo metu buvo aukšto išsivystymo lygio inkų civilizacijos branduolys. Inkų imperija su sostine Kuske driekėsi nuo šiaurės Ekvadoro iki centrinės Čilės. Franciskas Pisaras paėmė į nelaisvę inkų valdovą Atahualpą, o 1533 m. rugpjūčio 29 d. nurodė jį nužudyti. 1533 m. lapkričio 15 d. Pisaras, nesutikęs reikšmingo pasipriešinimo, užėmė inkų sostinę Kuską. 1535 m. sausio 18 d. Fransisko Pisaro įkurta Lima („Karalių miesto“ pavadinimu, „Ciudad Reyes“) tapo vicekaralystės sostine. Ji išaugo į didelį miestą, kuris dominavo visoje ispanų valdomoje Pietų Amerikoje.

Stabilios kolonijinės vyriausybės sukūrimui kurį laiką trukdė vietinių gyventojų maištai ir tarpusavyje kariaujančios konkistadorų gaujos. Užkariautojai pradėjo valdyti šalį pagal enkomjendos sistemą, iš vietinių indėnų rinkdami duoklę, kurios dalis buvo persiunčiama į Seviliją. Indėnai taip pat buvo krikštijami. Pagal enkomjendos sistemą, Fransiskas Pisaras savo kovos draugams suteikdavo žemės plotus ir neribotą valdžią juose gyvenusiems indėnams, taip kūrėsi feodalinė žemėvaldos struktūra. Pasipriešinimas buvo žiauriai malšinamas.

1541 m. Pisarą nužudė Diegas de Almagras (Diego de Almagro) vadovaujama grupuotė, ir kolonijoje kilo pilietinis karas. Mėginant stabilizuoti padėtį, 1542 m. įkurta Peru vicekaralystė, kuri tuo metu apėmė visą ispanams priklausiusią Pietų Ameriką (vėliau, 1717 m. šiaurinėje žemyno dalyje sudaryta Naujosios Granados vicekaralystė, o 1776 m. iš Argentinos, Bolivijos, Paragvajaus ir Urugvajaus teritorijų – Rio de la Platos vicekaralystė).

Kovai su neramumais valdžia 1544 m. paskyrė Blasko Nunjesą Velą (Blasco Núñez Vela) pirmuoju Peru vicekaraliumi. Jis netrukus buvo nužudytas Pisaro brolio Gonsalo Pisaro (Gonzalo Pizarro), ir tik naujas vicekaralius Pedras de la Gaska (Pedro de la Gasca) jį sugavo, nubaudė mirties bausme ir atstatė krašte tvarką.

Inkų imperijoje atliktas surašymas parodė, kad imperijoje buvo apie 12 mln. gyventojų. Po 45 m. vicekaraliaus Toledo surengtas surašymas jau priskaičiavo tik 1,1 mln. indėnų. Tai nebuvo sąmoningas genocidas, bet rezultatai buvo panašūs. Inkų miestams buvo duodami ispaniški vardai, jie perstatomi pagal ispanišką planą – tik kai kuriuose miestuose, pvz., Kuske, senoji statyba išliko pastatų pamatuose. Kai kurie inkų miestai kalnuose buvo apleisti.

Įkūrus Peru vicekaralystę, auksas ir sidabras iš Andų praturtino užkariautojus ir Peru tapo pagrindiniu ispanų turto ir galybės šaltiniu Pietų Amerikoje. Visi Pietų Amerikos turtai keliavo į Limą, o iš čia per Panamos sąsmauką – į Seviliją.

Kita vertus, indėnai nebuvo iki galo pavergti. Inkų imperatoriai kalnuotuose rajonuose nepasidavė iki 1572 m. (tais metais ispanai nužudė paskutinį inkų imperatorių Túpac Amaru). O vien per XVIII a. įvyko 14 stambių indėnų sukilimų (tarp jų Juan Santos Atahualpa sukilimas 1742 m. ir Túpac Amaru Antrojo vadovautas Sieros sukilimas 1780 m.).

Peru Respublika

Nepriklausomybės kovos

Kova už nepriklausomybę prasidėjo ispanų dvarininkų pajėgų, kurioms vadovavo Chosė de San Martinas (José de San Martín) iš Argentinos ir Simonas Bolivaras (Simón Bolívar) iš Venesuelos, sukilimu. 1821 m. liepos 28 d. San Martinas paskelbė Peru nepriklausomybę nuo Ispanijos. Išsilaisvinimas užbaigtas 1824 gruodį, kai generolas Antonijus Chosė de Sukrė (Antonio José de Sucre) sumušė ispanų pajėgas Ajakučo mūšyje, tuo užbaigdamas ispanų valdžią Pietų Amerikoje. Ispanija dar bandė atgauti savo buvusias kolonijas, bet 1879 m. galutinai pripažino Peru nepriklausomybę.

Teritoriniai ginčai

Po nepriklausomybės Peru ir jos kaimynai įsitraukė į teritorinius ginčus. 1879 balandžio mėnesį Peru kartu su Bolivija įsitraukė į Ramiojo vandenyno karą (1879–1883) su Čile. Pralaimėjusi jį, 1881 m. rugsėjo 28 d. – 1883 m. spalio 23 d. Peru buvo Čilės okupuota, o pasirašius taikos sutartį Peru neteko dalies savo teritorijos: Tarapakos provincijos ir 10 metų Taknos (grąžino 1929) bei Arikos miestų.

Po 1941 metų Ekvadoro-Peru karo, Rio protokolu (1942 m. sausio 29 d.) pabandyta nustatyti šių valstybių tarpusavio sieną (Peru aneksavo dalį Ekvadoro rytinės teritorijos). Tačiau pasienio nesutarimai tęsėsi, 1981 pradžioje ir 1995 pradžioje (Senepos karas) kilo trumpi karai. 1998 m. Peru ir Ekvadoro vyriausybės pasirašė istorinę taikos sutartį ir demarkavo sieną. 1999 pabaigoje Peru ir Čilės vyriausybės taip pat galų gale įgyvendino paskutinį 1929 sienų sutarties straipsnį.

1920 m. sausio 1 d. – 1939 m. balandžio mėn. Peru – Tautų Lygos narė.

1929 m. birželio 3 d. pasirašyta sutartis, pabaigusi Taknos ir Arikos konfliktą tarp Peru ir Čilės (1883–1929). Takna atiteko Peru, o Arika – Čilei.

1945 m. spalio 31 d. JTO narė.

XX amžius

Siekdama atstatyti šalį po pralaimėto Ramiojo vandenyno karo, valdžia inicijavo įvairias socialines ir ekonomines reformas.

1894 m. Nicolás de Piérola kartu su Peru pilietine partija (Partido Civil) sukurė partizanų būrius, 1895 m. užėmė Limą, nuvertė Andrés Avelino Cáceres režimą. Po trumpo kariškių valdymo, Pierola tais pačiais metais buvo išrinktas prezidentu. Jo prezidentavimas pasižymėjo mokesčių, karinėmis, religinėmis ir pilietinėmis reformomis. Šis periodas iki XX a. 3-ojo dešimtmečio vadinamas „Aristokratine respublika“, nes daugumą šalį valdančių prezidentų buvo iš socialino elito.

XX a. viduryje pagrindinės Peru politikos figūros buvo Víctor Raúl Haya de la Torre (Amerikos liaudies revoliucinio aljanso, APRA, įkūrėjas) ir José Carlos Mariátegui (Peru komunistų partijos vadovas). Šie du ideologiniai priešai buvo pirmieji, sukūrę politines partijas, siekiančias spręsti šalies socialines ir ekonomines problemas. Haya de la Torre dukart buvo išrinktas prezidentu, tačiau kariškiai jam neleido užimti šių pareigų.

Prezidentas Bustamante y Rivero, išrinktas su APRA parama, siekė demokratiškesnės valdžios ir kariškių bei ologarchijos įtakos ribojimo. Tačiau išsiskyrus jo ir APRA pozicijoms, jis sudarė vyriausybę daugiausiai iš kariškių. 1948 m. ministras Manuel A. Odria pasiūlė uždrausti APRA, prezidentui nesutikus – atsisatydino. Tačiau jau spalio 29 d. tas pats generolas Odria surengė karinį perversmą ir tapo prezidentu. Jo valdymas išsiskiria represijomis prieš APRA (tam pritarė oligarchija ir dešinieji), ekonomikos pakilimas leido priimti ir populistinius socialinius sprendimus. Tuo pat metu žmogaus teisės buvo varžomos, klestėjo milžiniška korupcija.

1956 m. Odria nusprendė surengti rinkimus. Valdžiai atsisakius registruoti Fernando Belaúnde Terry kilo masinės demonstracijos, kurių metu jis išgarsėjo, tačiau galiausiai vis tiek pralaimėjo dešiniajam Manuel Prado Ugarteche. 1962 m. Belaúnde vėl dalyvavo rinkimuose, tačiau užėmė antrą vietą, tik 14 000 balsų atsilikęs nuo APRA kandidato Víctor Raúl Haya de la Torre. Esant tokiai situacija ir kaltinimams dėl rinkimų klastojimo, valdžią užgrobė kariškių chunta, vadovaujama Ricardo Perez Godoy. 1963 m. buvo surengti nauji rinkimai, kuriuos laimėjo Belaúnde.

Kariškiai visada užėmė svarbų vaidmenį Peru istorijoje. Pučai nuolat keitė civilines konstitucines vyriausybes. Paskutinis karinės valdžios laikotarpis (1968-1980) prasidėjo, kai generolas Juan Velasco Alvarado nuvertė išrinktą prezidentą Belaúnde. Kaip dalį karinės vyriausybės vadinamojo „pirmojo etapo“ Velasco atliko plačiai apimančią agrarinę reformą ir nacionalizavo žuvų pramonę, kai kurias naftos kompanijas ir keletą bankų ir kalnakasybos bendrovių.

Generolas Francisco Morales Bermúdez pakeitė Velasco 1975 m., remdamasis Velasco ekonomikos valdymo klaidomis ir prasta sveikata. Morales Bermudez pastūmėjo revoliuciją į konservatyvesnį „antrąjį etapą“, sušvelnindamas autoritarinius pirmojo etapo metodus ir pradėjo ekonomikos atstatymą. Morales Bermudez vadovavo iki civilinė vyriausybė neperėmė valdžios pagal naują konstituciją, sudarytą 1979 m.

Nuo demokratijos atkūrimo iki dabar

1980-aisiais didelėse teritorijose rytiniame Andų šlaite pradėta kultivuoti koka. Kaimo vietovėse veikiantys partizaniniai judėjimai, tokie kaip Spindintis Kelias (Sendero Luminoso) ir Tupak Amaru revoliucinis judėjimas išsiplėtė ir sustiprėjo dėl žymios finansinės paramos, kurią gavo dėl tarpusavio paramos su narkotikų gabentojais.

1980 m. gegužės rinkimuose prezidentas Fernando Belaunde Terry grįžo į valdžią palaikytas didelės daugumos. Buvo atkurta žodžio laisvė, sušvelninta radikali Velasco žemės reforma, pagerinti santykiai su JAV.

Rimtos karinės vyriausybės laikų ekonominės problemos išliko ir situacija dar pablogėjo po „El Niño“ orų fenomeno 1982-83, kuris sukėlė potvynius vienose šalies dalyse ir dideles sausras kitose. Po daug žadančios pradžios Belaunde populiarumas sumenko, visų pirma dėl infliacijos, ekonominių sunkumų ir terorizmo.

1985 Amerikos Liaudies Revoliucinis Aljansas laimėjo prezidento rinkimus, išrinkus Alan García. Valdžios perdavimas tarp Belaunde ir Garcia 1985 m. liepos 28 d. buvo pirmas demokratinės valdžios pasikeitimas Peru per paskutinius 40 metų.

Garcia administracijos ekonominės nesekmės privedė prie hiperinfliacijos tarp 1988 ir 1990 (1990 m. infliacija siekė 7649 %, o nuo 1958 iki 1990–2 200 200 %), tai destabilizavo ekonomiką. 1985 m. vietoje nuvertėjusio solio buvo įvesta nauja valiuta – inti, o šiai irgi nuvertėjus, 1990 m. įvestas naujasis solis (1991 m., 1 naujasis solis buvo lygus milijardui senųjų solių). Per Garcia valdymą Peru bendrasis vidaus produktas sumažėjo 20 % (iki 720 JAV dolerių 1 gyv.; žemiau nei 1960 m. lygis).

Ekonominė krizė didino socialinę įtampą ir prisidėjo prie maoistų sukilėlių grupuotės Sendero Luminoso sustiprėjimo. Valdžia prieš sukilėlius kovojo karine jėga, pati darydama daug žmogaus teisių pažeidimų.

Susirūpinę ekonomika, augančia teroro ir kaltinimais korupcija, 1990 m. rinkėjai savo prezidentu išrinko nelabai žinomą buvusį matematiką Alberto Fujimori (Albertą Fuchimorį). Fujimori pritaikė drastiškas priemones, kurios sumažino infliaciją nuo 7650 % 1990 m. iki 139 % 1991 m. Susidūręs su pasipriešinimu jo reformų pastangoms, Fujimori 1992 m. balandžio 5 d. paleido Kongresą. Tada jis peržiūrėjo Konstituciją, surengė naujus Kongreso rinkimus ir įgyvendino rimtas ekonomines reformas, įskaitant daugelio valstybinių įmonių privatizaciją, investicijoms palankaus klimato kūrimą.

10-ojo dešimetmečio viduryje valdžiai pavyko sutriuškinti Sendero Luminoso, tačiau kruvinoje kovoje abi pusės padarė daugybę žmogaus teisių pažeidimų. 1992 m. rugsėjį kariuomenei sugavus Sendero Luminoso vadą Abimael Guzmán, ši organizacija nusilpo. Tačiau jos vietą užėmė kitos: 1996 m. gruodį Túpac Amaru revoliucinio judėjimo kovotojai užėmė Japonijos ambasadą Limoje; įkaitų krizė tęsėsi iki 1997 m. gegužės.

Fujimori konstituciškai ginčytinas sprendimas siekti trečios kadencijos ir po to sekusi pergalė (lydima kaltinimų rinkimų klastojimu) 2000 birželį sukėlė politinį ir ekonominį sąmyšį. Kyšininkavimo skandalas, prasidėjęs praėjus kelioms savaitėms po jo atėjimo į postą liepos mėnesį, privertė Fujimori surengti naujus rinkimus, kuriuose jis nebedalyvautų. Fujimori pabėgo iš šalies ir atsistatydino iš posto 2000 lapkritį. Laikinoji vyriausybė vadovaujama Valentín Paniagua prisiėmė atsakomybę už naujų prezidento ir kongreso rinkimų organizavimą. Rinkimai surengti 2001 balandžio mėn. ir stebėtojų įvertinti kaip laisvi ir teisingi. 2001 m. liepos 28 d. pradėjo darbą nauja vyriausybė, vadovaujama prezidento Alejandro Toledo (Alechandro Toledo).

Naujoji vyriausybė pradėjo grįžimą prie demokratijos, buvo pradėta kova prieš korupciją, atsleidžiami kovos prieš terorizmą (1980-2000) metu padaryti nusikaltimai. Tačiau ir naująją vyriausybę lydi skandalai, dėl jų ir dėl rinkėjų nepasitenkinimo socialine padėtimi prezidento reitingai smuko. 2003 m. gegužę, po mokytojų streikų ir žemdirbių surengtų kelių blokadų buvo įvesta nepaprastoji padėtis kai kuriuose regionuose.

Nuorodos

Chronologija

v • a • r

Pietų Amerikos šalių istorijos