Pelėkių akmuo

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Pelėkių akmuo
Pelekiai akmuo 2007 01.JPG
Pelėkių akmuo su dubenėliais, vad. Velnio akmeniu

Pelėkių akmuo
Koordinatės
56°04′35″š. pl. 21°13′05″r. ilg. / 56.076442°š. pl. 21.218019°r. ilg. / 56.076442; 21.218019Koordinatės: 56°04′35″š. pl. 21°13′05″r. ilg. / 56.076442°š. pl. 21.218019°r. ilg. / 56.076442; 21.218019
Savivaldybė Kretingos rajono savivaldybė
Seniūnija Darbėnų seniūnija
Aukštis 0,9-1,22 m
Plotas 2,16 m²

Pelėkių akmuo su dubenėliais, vadinamas Velnio akmeniu (valstybės saugomas kultūros paminklas: unikalus kodas - 5242; senas vertybės kodas - A436P, senas kultūros paminklo Nr. AR524) – mitologinis akmuo Kretingos rajono savivaldybės šiaurės vakariniame pakraštyje, 1,1 km į šiaurės rytus nuo Laukžemės bažnyčios, 1 km į pietryčius nuo Kulšės ir Šventosios santakos, 0,55 km ta pačia kryptimi nuo Kulšės pralaidos kelyje Laukžemė-Senoji Įpiltis ir 0,4 km į rytus-šiaurės rytus nuo Daubalės ir Kulšės santakos.

Akmuo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stūkso dirvonuojančios aukštumos viršuje. Akmuo netaisyklingo trikampio pavidalo, smaigaliu nukreiptas į vakarus, 5,8 m ilgio, 4,3 m pločio ir 0,9-1,22 m aukščio virš žemės paviršiaus. Jis pilkos spalvos, plokščiu, lygiu paviršiumi, kurio vidurinėje dalyje yra 87×70 cm dydžio ir iki 3 cm gylio įlinkimas. Paviršiaus pietrytinėje ir pietinėje dalyje gausu dubens pavidalo duobučių (apie 89), kurios yra 3-4,5 cm skersmens, 0,5-1 cm gylio. Didžiausia duobutė siekia 8 cm skersmens ir 4 cm gylio. Saugomos teritorijos plotas 2,16 m².

0,5 km į šiaurės vakarus yra Sūdėnų akmuo su dubeniu.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Seniau iš po akmens tryško šaltinis. Pasakojama, kad ant akmens naktimis šoka velniukai, pasirodo šmėklos; kad pagonių laikais ant jo vaidilutės kūrendavo ugnį ir aukodavo aukas dievams.[1]

Nuo 1972 m. – respublikinės reikšmės archeologijos paminklas (AR524).[2] 1997 m. paskelbtas Lietuvos Respublikos kultūros vertybe (A436),[3] 1998 m. – kultūros paminklu, [4] 2005 m. pripažintas valstybės saugomu paminklu. [5]

Nuo 1964 m. paskelbtas geologiniu gamtos paminklu.[6]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. - Vilnius: Diemedžio leidykla, 1998
  2. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. - Vilnius, 1973. - P. 137
  3. Valstybės žinios. - 1998. - Nr. 14. - P. 10
  4. Valstybės žinios. - 1998.- Nr. 49.- P. 54
  5. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-04-29 įsakymas Nr.: ĮV-190
  6. Saugomų teritorijų valstybės kadastras

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]