Pavirvyčio dvaras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 56°02′57″š. pl. 22°33′33″r. ilg. / 56.049139°š. pl. 22.559265°r. ilg. / 56.049139; 22.559265

Pavirvyčio dvaras
Pavirvyčio dvaro ponų namas (2016 08 08)
Pavirvyčio dvaro ponų namas (2016 08 08)
Vieta Pavirvytis, Telšių rajonas
Įkurtas XVIII a. pab.
Rūmų stilius klasikinis
Bajorų giminės Šemetos
Morta Šemetaitė Druvė
Elena Druvė Ožeževska
Parkas Parko fragmentai
Pastatų būklė Restauruotas medinis ponų namas, išlikęs netvarkytas svirnas, parko fragmentai
Savininkas Mažvydas Michalauskas

Pavirvyčio dvaras – buvusi dvaro sodyba, išlikusi Pavirvyčio kaime, Tryškių seniūnijoje, Telšių rajone, prie Virvytės ir Juodupio santakos, netoli kelio  4612  TryškiaiKiršiai . Tai pirmasis Telšių regione nuo pradžios iki galo sutvarkytas medinis dvaras, prie kurio atgimimo svariai prisidėjo ir valstybė, savininkams kompensavusi dalį restauravimo kaštų.[1]

200 metų amžiaus unikalus, medinis klasikinės architektūros dvaras sovietmečiu buvo niokotas bei išgyvenęs įvairių pertvarkymų, bet išlaikė autentiką ir nesugadintą fasado struktūrą. Pavirvytis – išskirtinis Lietuvos dvaras. Retame jų galima sutikti tikrą paveldėtoją. Valdemaras Michalauskas – vienintelis buvusių dvaro šeimininkų palikuonis, kuriam atkūrus Lietuvos nepriklausomybę sugrąžinta Pavirvyčio dvaro sodyba su aplinkine valda. Oficialiai dvaras priklauso Valdemaro ir Sofijos Michalauskų sūnui Mažvydui, įsikūrusiam Prancūzijoje, kur verčiasi teisininko praktika. Mažvydas Michalauskas yra ir Prancūzijos lietuvių jaunimo bendruomenės pirmininkas.

Iš dvaro laikotarpio pastatų išlikęs didelis medinis ponų namas ir medinis svirnas, parko želdynų fragmentai, senieji ąžuolai, tarp kurių yra saugomi Pavirvyčio dvaro ąžuolas ir Pavirvyčio alėjos ąžuolas.

Šiuo metu Telšių rajone yra išlikę 6 mediniai dvarai, o prieš pusę amžiaus jų buvo apie 40.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dvaras įsikūrė XVIII a. pabaigoje. Priklausė didikams Šemetoms. Po Napoleono žygio 1812 m. į Rusiją dvare pasiliko gyventi susirgęs prancūzų leitenantas Pjeras Druvė. Jį slaugė vienturtė dvarininkų duktė Morta. Po kurio laiko vienturtė Žemaitijos dvarininkaitė ir jos mylimasis Pjeras Druvė susituokė ir kartu su prancūzų kariuomene, pakeliui patyrę įvairiausių nuotykių, išvyko į Prancūziją, Burgundiją. Po dviejų dešimtmečių, paklausę tėvų prašymo, Morta su vyru grįžo į Pavirvytį. Parvykę ūkininkauti į gimtinę, Druvės vietinių gyventojų buvo pavadinti Drupėmis. Patį dvarą tryškiškiai vadinę Drupine.

Vienas garsesnių Druvių šeimos asmenybių, dvarininkaitis Antanas Ričardas Druvė (1867–1919), mokydamasis Peterburgo Nikolajaus kavalerijos mokykloje, artimai draugavo su Karlu Gustavu Emiliu Mannerheimu (yra išlikusi juodviejų bendra nuotrauka), žinomu Suomijos kariuomenės vadu, o po Antrojo pasaulinio karo – Suomijos prezidentu.

Pavirvyčio dvaras iki 1940 m. vasarą prasidėjusios nacionalizacijos priklausęs dviem Druvių palikuonių šeimoms, Elenai Bliumbergienei ir Michalauskams, turėjo beveik 250 ha žemės ir buvo pavyzdingas ūkis, ypač valdomas reiklaus, vokiškos tvarkos žmogaus – ūkvedžio V. Bendžiaus. Čia išaugintos kiaulės ir karvės pelnė prizinių vietų parodose Šiauliuose. Saviems reikalams buvo pastatytas ir veikė prie Juodupio vandens malūnas. Sodybą puošė tvenkinys, gyvatvorės, gėlynai. Dvare sukauptą didžiulę meno kolekciją, kurią protingo ūkvedžio dėka pavyko išsaugoti Pirmojo pasaulinio karo metais, bei kitą turtą (baldai, gobelenai, kilimai, porceliano indai, gausi biblioteka) 1940 m. rusų kareiviai, įsikūrę dvaro pastate, geležinkeliu išsivežė nežinoma kryptimi.

Karas sujaukė ir Pavirvyčio šeimininkų likimą. V. Michalausko tėvai buvo ištremti į Sibirą. Jų sūnus V. Michalauskas, tuo metu sirgęs, liko Lietuvoje. Tėvas iš Sibiro taip ir negrįžo.

Dvaro restauravimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dar viena koplytėlė dvarvietėje

Pavirvyčio dvaro rūmai buvę prastos būklės. Savininko ir Kultūros paveldo departamento (KPD) prie Kultūros ministerijos lėšomis 2008 m. buvo pradėti dvaro rūmų restauravimo darbai. Darbų metu buvo sustiprinti pamatai, sutvarkytos sienos, dalinai pakeistos perdangos, sijos, protezuotos gegnės, naujai uždengtas stogas, restauruotos durys, langai.

Maksimaliai išsaugant planinę struktūrą sutvarkyta vidaus apdaila, grindys, sumūrytos koklinės krosnys, židinys. Pavirvyčio dvaro sodybos restauravimo darbai kainavo beveik 1 mln. litų, KPD savininkui skyrė 447 tūkst. litų kompensaciją.[2]

Savo remonto tebelaukia šalia stovintis senojo dvaro svirno pastatas. Griuvėsiais virto kažkada plūkto molio buvęs ūkinis pastatas.

Dvaro savininkai siekia, jog dvaras, kaip ir anksčiau, valdant jų protėviams, būtų atviras, prieinamas krašto istorija, kultūra besidomintiems žmonėms, turistams. Puoselėjama idėja pagal šimtametes tradicijas po dvaro stogu burti Žemaitijos šviesuomenę.

Dvarininkų kapinaitės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Netoli dvarvietės pakelėje ant kalvelės stūkso neseniai naujai pastatyta koplytėlė. Ji dabartinių Pavirvyčio dvaro savininkų užsakymu vietos meistro Sauliaus Statkaus naujai atstatyta: tiksliai pagal senosios koplyčios nuotraukas. Įdėtos autentiškos metalo detalės – kryželiai. Koplytėlės pamato angoje nuo seno vietiniai įprato sudėti tai vienur, tai kitur iš žemės pasirodžiusius žmonių kaulus, kaukolių fragmentus. O jų aplink jų randama nemažai: netoliese būta švedkapių, galbūt ir kitų palaidojimų, todėl tiesiant kelią, tvarkant palaidojimų vietas atrandama nemažai kaulų. Netoliese, priešingoje kelio pusėje pastatyta dar viena koplytėlė, šalia stūkso akmuo su įrašu 1701.

Šalia koplytėlės yra keletas paminklinių antkapių. Tai senieji Pavirvyčio savininkų giminės palaidojimai. Ant senų antkapių įrašai byloja: Eugenija Druvė, Antanas Ričardas Druvė. Šalia stūksantis betoninis kryžius skirtas savanorio, artilerijos pulkininko leitenanto Kleopo Vytauto Michalausko (1890–1943), mirusio Sibire, ir žmonos Izabelės Marijos Michalauskienės atminimui. Jie – Pavirvyčio dvaro paveldėtojo Valdemaro Michalausko tėvai.

Nuotraukų galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]