Pariečės geležinkelio stotis

Koordinatės: 53°53′09″š. pl. 24°08′03″r. ilg. / 53.8858°š. pl. 24.1342°r. ilg. / 53.8858; 24.1342
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

53°53′09″š. pl. 24°08′03″r. ilg. / 53.8858°š. pl. 24.1342°r. ilg. / 53.8858; 24.1342

Pariečės geležinkelio stotis
Stoties rūmai 2015 m.
Stoties rūmai 2015 m.
ŠalisBaltarusijos vėliava Baltarusija
GyvenvietėPariečė
Aptarnaujanti įmonė„Baltarusijos geležinkeliai“
Atidaryta1862 m.

Pariečės geležinkelio stotis (19111934 m. Druskininkų geležinkelio stotis, lenk. stancja Druskieniki)[1]geležinkelio stotis vakarų Baltarusijoje, Pariečės miestelyje. Buvs nedidelis geležinkelio mazgas – pagrindinis srautas vyksta ruože UzberažasGardinas (iki 2000 m. vedusiame link Vilniaus), tačiau išsišakoja ir nebeveikianti trumpa atkarpa PariečėČarnucha, anksčiau vedusi link Druskininkų.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Druskininkų (Pariečės) geležinkelio stotis XX a. pradžioje

Atidaryta 1862 m. gruodžio 27 d. kaip Pariečės stotis,[2] veikusi prie Peterburgo–Varšuvos geležinkelio.[3] Ji buvo tarp Gardino (už 30 varstų) ir Marcinkonių (už 25 varstų) stočių.[4] Tai buvo II klasės stotis, kurių carinėje Rusijoje buvo nedaug.[5] 1911 m. pavadinta Druskininkų stotimi,[6] kadangi Druskininkai buvo nors ir nutolusi, bet žymesnė gyvenvietė nei Pariečė.

1919 m. atiteko Lenkijai. 1934 m. link Druskininkų nutiestas Pariečės–Druskininkų geležinkelis, Druskininkuose įrengta Druskininkų geležinkelio stotis, tad stočiai Pariečėje sugrąžintas Pariečės pavadinimas. Po II pasaulinio karo perėjo Baltarusijai. XX a. pabaigoje ruožas link Druskininkų uždarytas dėl Lietuvos–Baltarusijos sienos nepatogumų.

Vilniaus–Gardino geležinkelio ruožas
VILNIUS
...
Marcinkonys
DRUSKININKAI
...
Senovė
(Baltarusijos–Lietuvos siena)
Nastaunikas
Uzberažas
Čarnucha
Lichačai
Salotės
PARIEČĖ
...
GARDINAS

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://maps.mapywig.org/m/WIG_maps/series/100K_300dpi/P33_S38_PORZECZE_(1927)-1932_300dpi_bcuj298233-285437.jpg
  2. Mappa kolei żelaznych rozchodzących się z Wilna. A. H. Kirkor, Przewodnik: Wilno i koleje żelazne z Wilna do Petersburga i Rygi oraz do granic na Kowno i Warszawę. – Wilno, 1862.
  3. Станция Поречье. Railwayz.info (tikrinta 2023-05-16).
  4. Porzecze (20). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VIII (Perepiatycha — Pożajście). Warszawa, 1887, 835 psl. (lenk.)
  5. История вокзала в Поречье — неизвестные факты из истории железной дороги от Гродно до Друскеник. 2023-04-23, Вечерний Гродно (tikrinta 2023-05-16).
  6. Архангельский А. С., Архангельский В. А. Железнодорожные станции СССР (справочник). – Москва, Транспорт, 1981.