Palazduonio šaltinis

Koordinatės

55°06′12″š. pl. 23°28′33″r. ilg. / 55.103264°š. pl. 23.475927°r. ilg.

Vieta

Kauno rajono savivaldybė

Seniūnija

Čekiškės seniūnija

Plotas

1434 kv. m

Registro Nr.

u. k. 42944

Palazduonio šaltinis arba Prizginto Palazduonio šaltinis^[1] – šaltinis, trykštantis Palazduonyje, Čekiškės seniūnijoje, Kauno rajone, 6,5 km į pietvakarius nuo Čekiškės arba 4,5 km į šiaurės rytus nuo Panemunės plento, pravažiuojant senąjį Seredžiaus tiltą. Šaltinis pasiekiamas iš žvyrkelio 1917 Daučioniai–Lazduoniai–Eikščiai , pagal nuorodą pasukus į miško keliuką 0,35 km rytų kryptimi, privažiavus balto mūro koplytėlę. Šventvietė prižiūrėta, pritaikyta lankymui, miško aikštelėje įrengta atokvėpio vieta.

Šaltinis paskelbtas regioninės reikšmės mitologiniu ir sakraliniu kultūros paveldo objektu.^[2] Tinkuota mūrinė koplytėlė stovi Lazduonos upelio dešiniojo kranto aukštumoje. Šalia, už 0,2 km į šiaurės vakarus nuo upelio dešiniojo kranto, žemėjančiame reljefe susiformavusi maždaug 30x20 m dydžio ir iki 4 m gylio dauba, iš kurios išteka šaltinis. Teritorija paveikta anksčiau vykdytų įvairių žemės judinimo darbų. XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje šioje vietoje yra stovėjusi medinė koplytėlė, kuri pokariu buvusi nugriauta.^[2] Atgimimo metais iškilo balto mūro, keturkampio plano koplytėlė. Pastatyta ant dviejų pakopų postamento, su dvišlaičiu stogeliu ir lietu geležiniu kryžiumi ant jo. Trijose sienose yra nišos su šventųjų statulomis. Tarp koplytėlės ir šaltinio pastatytas medinis koplytstulpis.

Dauboje trykšta apie 10 įvairaus dydžio ir stiprumo šaltinių, kurių vanduo susilieja į vieną nedidelį upeliuką, nutekantį į Lazduoną. Dalis šaltinio versmių beveik užakusios. Virš pagrindinės versmės įrengtas šulinėlis su mediniu stogeliu: jis sumūrytas iš smulkių akmenų, apie 45 cm vidinio skersmens, 30 cm aukščio.

Kraštotyrinės žinios[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prie Palazduonio šaltinio žmonės užsukdavo vykdami į atlaidus Seredžiuje arba Čekiškėje. Pagal senosios kartos žmonių pasakojimus, ši vieta iš seno buvo laikoma šventa. XIX a. pab. – XX a. pr. čia jau stovėjo medinė koplytėlė, šalia kurios buvo ir dėžutė aukoms rinkti. Buvo tikima, jog šaltinio vanduo turi gydomųjų savybių. Koplytėlės vietoje pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija, todėl prie koplytėlės meldžiamasi, statomi šventųjų paveikslai. Šaltinio vandeniu praustis, šio vandens parsinešti visada ateidavo ir ligoniai. Vanduo taip pat buvo geriamas, laikomas šventu.

Pirmosios žinios apie šią vietą sutinkamos 1935 m. Lietuvos žemės vardyno anketose, kur ji vadinama Šulnėliu arba Prizgintų šulneliu. Pažymėta, kad šaltinio vanduo turįs „gydomos ir šventos reikšmės“. 1936 m. apie šaltinį duomenų surinko kraštotyrininkas Balys Buračas.

„<...> stebuklingas šulinys. Ten, sako, pasirodė Pana Švenčiausia. Prižgintas senelis ant atminimo ten pastatė motinos švč. Paveikslo koplytėlę. Ten žmonės prausiasi ir kojas nesveikas mazgoja nuo ligų įvairių ir dar įvyksta stebuklų“.^[3]

Vandens savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mišriame miške versmės atsiveria nedideliame sufoziniame cirke, griovos pradžioje. Virš pagrindinės, stipriausiai mušančios srovės įrengtas šulinys. Nuolatinio veikimo šaltinio vanduo beskonis, bekvapis, skaidrus, 9,2–9,3°C temperatūros. Vandens tipas – kalcio, magnio hidrokarbonatinis, sulfatinis. Vandenyje ištirpusio deguonies koncentracija sudaro 4,6 mg/l, vanduo silpnai šarminis (pH = 7,56). Vandenyje mažai mineralinių medžiagų, jo mineralizacija siekia 347 mg/l. Vanduo santykinai kietas (4,39 mg-ekv/l), pasižymi karbonatiniu kietumu, kuris virinant lengvai pašalinamas.^[4]