Orgazmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Orgazmas (gr. orgao – „degti aistra“) – didelės palaimos ir malonumo pojūtis, atsirandantis besibaigiant sueičiai arba kitokios lytinės iškrovos metu (dėl glamonių, masturbacijos, erotinių fantazijų ir kt.). Orgazmas yra trumpiausia, tačiau intensyviausia kopuliacinio ciklo fazė. Daugelio besimylinčiųjų vertinamas kaip pagrindinis sekso tikslas.[1]

Orgazmas yra lytinio stimuliavimo pasekmė, turinti psichologinį, emocinį ir fiziologinį pagrindą. Tai įvairių struktūrinių ir funkcinių organizmo pokyčių pasekmė (visų pirma dubens, nugaros smegenų ir galvos smegenų, kurie sąlygoja dubens srities nevalingus raumenų susitraukimus ir tuo pačiu pas vyrus ejakuliaciją, o pas moteris palengvina spermos judėjimą reprodukciniame trakte. Orgazmo metu pakyla kraujospūdis, padažnėja kvėpavimas, beveik padvigubėja pulsas. Patiriant orgazmą jaučiama euforija, neretai aimanuojama, kartais nestipriai stenama ar net šaukiama, verkiama, juokiamasi. Orgazmas tetrunka keletą sekundžių ir įvyksta susidarius didžiausiai lytinei įtampai. Susidarant orgazmui moterims daugiausia dalyvauja varputė, makštis ir gimda, o vyrui – varpa, prostata ir sėklinės pūslelės. Kiekvieno iš šių organų jaudrumas turi didelę svarbą orgazmui, kadangi jie lemia individualius orgazmo ypatumus – jo intensyvumą, trukmę, žmogaus elgesį sueities ir orgazmo metu. Pas vyrus orgazmas dažniausiai sutampa su ejakuliacija, kuri injakuliacijos metodu gali būti prailginama ar net sustiprinama. Beje, orgazmo metu moterys taip pat gali ejakuliuoti.[1]

Patiriamo orgazmo intensyvumas ir malonumo laipsnis priklauso nuo daugelio aplinkybių: susilaikymo trukmės, nuotaikos, partnerio patrauklumo, meilės jausmo, bendrų nuostatų sekso atžvilgiu ir kt. Moterų gebėjimas patirti orgazmą labai skiriasi. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių: ankstesnės lytinių santykių patirties (teigiamos ar neigiamos) ir kt. Nemažą įtaką turi ir lytinis auklėjimas, elgsenos stereotipai, kultūra.[1]

Moters orgazmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Orgazmą moteris gali patirti bet kuriuo moters ciklo metu. Moterų orgazmas yra labai įvairus. Dažniausia jis lokalizuojasi jautriausiose moters erogeninėse zonose – varputėje, makštyje. Kurioje iš šių vietų orgazmas dažniausias, priklauso nuo kiekvienos moters, tačiau iš dalies priklauso ir nuo to, kurios erogeninės zonos ir kaip yra stimuliuojamos, kokia yra meilės žaismo ir sueities eiga. Moters orgazmas trunka ilgiau nei vyro, be to, jis gali būti daugkartinis, jaučiamas bangomis (tai pakyla, tai nuslūgsta – tokiu atveju kalbama apie moters orgazminę būseną).[1]

Seksologai išskiria klitorinį (t. y. varputės) orgazmą, kuris dažniausiai yra pasiekiamas dar meilės žaismo metu, neįleidus varpos į makštį. Kai kurios moterys patiria orgazmą būtent tik prieš arba po sueities – meilės žaismo arba baigiamųjų glamonių metu stimuliuojant varputę. Tačiau manoma, kad stipresnis orgazmas yra ne tik varputės, bet ir makšties (vadinamas klitoriniu – vaginaliniu). Prieš jam įvykstant atsiranda tam tikras nesvarumo jausmas pilvo apačioje, šilumos sklidimas nuo mažojo dubens po visą kūną. Po to prasideda ritmingi makšties raumenų, gimdos ir sėdmenų susitraukimai, sukeliant palaimos būseną – orgazmą. Varputės ir makšties orgazmui pasiekti gali trikdyti lyties organų anatominiai ypatumai (pvz., per aukštai esanti varputė), nors ir tokiais atvejais orgazmas įmanomas, jeigu pasirenkamos atitinkamos mylėjimosi pozos. Kartais moters orgazmo metu įvyksta ejakuliacija.[1]

Neretai moterys besimasturbuodamos patiria orgazmą lengviau ir greičiau nei sueities metu, kadangi geriau žino savo kūno jautriausias vietas, todėl dirginant savo lytinius organus galima pasirinkti veiksmingiausius stimuliavimo būdus – dirginimo greitį, ritmą, spaudimo stiprumą. Vyro glamonės gali būti mažiau efektyvios dėl to, kad jis nejaučia moters reakcijų, nežino priimtiniausių dirginimo būdų.[1]

Fiziologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Moters orgazmas prasideda nuo nepaprastai malonaus šilumos arba kutenimo pojūčio varputėje, po to šilumos bangos apima tarpukojį, gaktą, visą apatinę pilvo dalį. Po 2–3 sekundžių prasideda ritmingi gimdos, makšties apatinio trečdalio ir išangės rauko raumenų susitraukimai, kurių intervalas – apie 0,8 sekundės. Jeigu orgazmas nestiprus, susitraukimų gali būti 3–5, stipraus orgazmo metu susitraukimų gali būti ir 10–15. Pirmieji penki susitraukimai būna stipriausi, teikia didžiausią palaimą ir malonumą, o vėlesni susitraukimai būna mažiau intensyvūs, laiko tarpai tarp jų ilgėja.[1]

Kai kurios moterys vienos sueities metu gali patirti du ar daugiau orgazmų – tai yra daugkartinis orgazmas. Kartais orgazmai seka vienas paskui kitą beveik be pertraukų – tai orgazminė būsena, kuriai būdingas itin stiprus lytinis susijaudinimas. Kartais po vieno orgazmo susijaudinimas nuslūgsta iki plato fazės (žr. kopuliacinis ciklas), tačiau jei sueitis tęsiama, moteris po kelių ar keliolikos sekundžių patiria ir daugiau orgazmų. Tarpai tarp tolesnių orgazmų didėja, o jų intensyvumas silpsta.[1]

Gimda iš pradžių susitraukia ir atsileidžia tokiu pat ritmu kaip ir makšties sienelės, tačiau jų intensyvumas didėja ne taip staigiai ir vėliau susitraukimai tampa nereguliarūs. Jie prasideda gimdos viršuje, vėliau apima ją visą iki pat kaklelio. Krūtys per orgazmą nesikeičia, tačiau baigiantis orgazmui iš areolių (rudos dėmės aplink spenelius) labai greitai išteka kraujas, jos nuslūgsta, o kadangi speneliai vis dar išlieka sustandėję, susidaro įspūdis, kad orgazmo pabaigoje krūtų speneliai staigiai padidėja. Todėl staigus tariamas spenelių padidėjimas baigiantis orgazmui yra ką tik patirto orgazmo išorinis požymis. Orgazmo metu įsitempia rankų, kojų, pilvo, sprando, veido raumenys, kartais įsitempia ir sustingsta visas kūnas. Kai kurios moterys ritmiškai įtempdamos dubens raumenis sąmoningai gali paspartinti orgazmą.[1]

Vyro orgazmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai dažniausiai susiję su spermos išsiveržimu – ejakuliacija, kurios biologinis tikslas – moters apvaisinimas. Bendrai vyro orgazmas trunka nuo kelių iki keliolikos sekundžių, vyras dažnai praranda savikontrolę ir laiko pojūtį, įsitempia viso kūno raumenys, o pasibaigus ejakuliacijai – atsipalaiduoja. Dauguma vyrų prieš pat orgazmą siekia varpą įstumti kiek įmanoma giliau moteriai makštin, o paties orgazmo metu sustabdo frikcinius judesius ir sustingsta.[1]

Pas vyrą ikiorgazminė stadija pasireiškia padidėjusia varpos įtampa, atsiranda savotiškas kutulys šlaplės srityje (maždaug keletas sekundžių iki ejakuliacijos). Jeigu šią akimirką nustojama atlikti frikcijas makštyje arba varpa išvis ištraukiama, tai lytinis susijaudinimas nuslopsta ir ejakuliacija neįvyksta, sperma neišsilieja. Kai kurie vyrai šitaip stengiasi pratęsti sueities trukmę (ypač tais atvejais, kai moteris dar nepakankamai įsiaudrinusi), tačiau po kiekvieno tokio veiksmo sulaikyti ejakuliaciją ir save darosi vis sunkiau ir sunkiau. Be to, sulėtinus frikcijas arba išvis jas nutraukus, pas moterį gali dingti orgazminė įtampa, t. y. moters susijaudinimas ima slopti, o vėliau jau nebepakyla tiek, kad būtų pasiektas orgazmas. Galų gale, jeigu vyras, sulaukęs ikiorgazminės stadijos, sąmoningai nieko nedaro, tai įvyksta orgazmas, sutampantis su ejakuliacija. Jo metu sėkla išsilieja keletu pliūpsnių, o paskui staiga ima dingti erekcija. Pasitaiko, kad vyras patiria pakartotinį orgazmą, tačiau tokiu atveju turi būti gana trumpas refrakcinis laikotarpis (2 minutės).[1]

Fiziologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lytiniam susijaudinimui pasiekus viršūnę, vyras varpos galvutėje pajunta plintant malonią šilumą ir kutenimą; šie pojūčiai apima visą varpą, gaktą ir tarpvietę. Fiziologiškai šiuos pojūčius sąlygoja sėklos išsiliejimas iš priešinės liaukos ir sėklidžių į sėklinį kanalėlį. Tai yra pirmo orgazmo fazė – vyras pajunta neišvengiamą sėklos išsiveržimą.[1]

Antroji fazė prasideda po 2–3 sekundžių: ritmiški sėklinį kanalėlį ir varpos šlaplės kanalą gaubiančių raumenų susitraukimai, stumiantis sėklą iš šlaplės kanalo. Pirmieji 3–4 susitraukimai vyksta 0,8 sekundės intervalu (kaip ir moters orgazmas), vėliau jie silpnėja ir intervalai tarp jų ilgėja. Kartu su sėklinio latako ir šlaplės raumenimis susitraukia ir gaktos ir išangę gaubiantys raumenys. Iš viso susitraukimų gali būti (priklausomai nuo orgazmo intensyvumo) 5–12.[1]

Daugeliui vyrų pirmieji 2–3 spermos pliūpsniai teikia didžiausią malonumą, kadangi raumenys tuo metu susitraukia stipriausiai ir spermos išsiveržia daugiausiai. Jeigu varpa prieš pat orgazmą ištraukiama iš makšties, tai sperma gali nuskrieti metro atstumu ir toliau. Paskesni sėklos pliūpsniai silpnesni, kadangi silpnėja raumenų susitraukimai, mažėja besiveržiančios sėklos spaudimas į šlaplės sieneles. Galiausiai sperma jau nebesiveržia, o pamažu išteka.[1]

Pasibaigus ejakuliacijai, vyro susijaudinimas greitai nuslūgsta, varpa praranda standumą (pranyksta erekcija), prasideda refrakcinis laikotarpis.[1]

Daugkartinis ir pakartotinis orgazmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jei moteris patiria du ar daugiau orgazmų tos pačios sueities metu su nedideliu laiko intervalu tarp jų, tai vadinama daugkartiniu orgazmu. Tai lemia fiziologinės ypatybės: moteriai nebūdingas refrakcinis laikotarpis. Pagal W. Master ir W. Johnson tyrimus, orgazmų seriją kiekviena moteris gali patirti atitinkamai jaudinama (dažniausiai tiesiogiai dirginant varputę), per keletą minučių. Manoma, kad tokį orgazmą patiria iki 20 proc. moterų.[1]

Jeigu antrasis orgazmas pasiekiamas tos pačios sueities metu, tačiau po 10 ar daugiau minučių, jis vadinamas kartotiniu orgazmu. Vyrai pasiekti daugkartinio orgazmo negali (dėl refrakcinio laikotarpio), nors kartotinis orgazmas yra įmanomas, ypač jauniems vyrams: tęsiant glamones per refrakcinį laikotarpį, lytinis susijaudinimas vėl ima kilti, pasiekiama varpos erekcija ir taip sudaromos tinkamos sąlygos vėl pasiekti orgazmą (negreičiau nei po 2 minučių).[1]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 1,12 1,13 1,14 1,15 1,16 Jones, Richard E. (2006). Human reproductive biology. Kristin H. Lopez (3rd ed.). Amsterdam: Elsevier Academic Press. ISBN 978-0-12-088465-0. OCLC 61351645. 


Commons-logo.svg