Oratorija

Šis straipsnis apie muzikos žanrą. Apie maldos namus skaitykite straipsnyje Oratorija (maldos namai).

Hendelio oratorija „Mesijas“ Royal Albert Hall koncertų salėje

Oratorija (it. oratorio < orare – 'kalbėti, melstis') – didelės apimties vokalinės instrumentinės muzikos žanras; stambus ciklinis kūrinys solistams (dainininkams), chorui, orkestrui (arba instrumentų ansambliui) pagal dramatinį siužetą.

Oratorija yra glaudžiai susijusi su opera ir kantata. Kitaip nei opera, oratorija yra ne sceninis, bet koncertinis kūrinys (siužetas ne vaidinamas, bet pasakojamas), o nuo kantatos skiriasi didesne apimtimi ir siužetu.

Daugelis oratorijų turi pasakotojo partiją (vad. testo, textus, poeta, storico, historicus). Labai svarbus vaidmuo tenka chorui, kuris atstovauja visuomenei (turba), pasakoja ir komentuoja veiksmą.

Istorija

Oratorija kildinama iš viduramžių liturginės dramos, šventųjų švenčių liturginių valandų, pasijos, miraklio, misterijų ir kt. Oratorija susiklostė Romoje kaip muzikos žanras, skirtas atlikti „oratorijoje“ – specialioje buveinėje šv. Pilypo Nerio (ir jo XVI a. įkurtos oratorionų kongregacijos narių) rengiamų maldos ir pokalbių apie dvasinius dalykus susirinkimams. XVII a. oratorijos dažniausiai buvo kuriamos pagal biblinį ar hagiografinį siužetą. Tarp 2 dalių paprastai būdavo įterpiamas pamokslas.

1600 m. Romos „Chiesa Nuova“ oratorijoje (susirinkimų patalpoje) buvo atliktas E. de Cavalieri alegorinis vaidinimas – dramatinis kūrinys su monodinio stiliaus solo epizodais Rappresentazione di anima e di corpo („Vaidinimas apie sielą ir kūną“), kuris laikomas pirmąja oratorija Italijoje.

Oratorijos, kaip muzikos žanro, giminingo kantatai, pavadinimas pirmą kartą pavartotas 1640 m. (P. Della Valle’s „Oratorio della Purificatione“). XVII a. vid. Italijoje pasirodė pirmieji spausdinti oratorijų libretai ir susiklostė du oratorijų tipai: oratorio volgare (italų k.), skirta eiliniams klausytojams ir oratorio latino (lotynų k.), artimamotetams, skirta aristokratinei publikai.

XVII a. – XVIII a. pr. italų oratorijos paplito ir Vokietijoje, Austrijoje. Jos vis dažniau buvo atliekamos didikų rūmuose kaip operos pakaitalas gavėnios metu.

XVII–XVIII a. žymiausi oratorijų kūrėjai A. Skarlatis, G. F. Hendelis, A. Vivaldis, M. A. Šarpantjė, vėliau – F. Listas, R. Šumanas, F. Mendelsonas, H. Berliozas, F. J. Haidnas, S. Prokofjevas, D. Šostakovičius, Karlas Orfas, I. Stravinskis, A. Šionbergas, E. Elgaras.

Oratorija Lietuvoje

Oratorijas sukūrė J. Bašinskas („Ąžuolas“ 1957 m.), E. Balsys („Nelieskite mėlynojo gaublio“ 1969 m.), V. Jurgutis („Donelaitis“ 1974 m.), J. Juzeliūnas (simfonija-oratorija „Cantus magnificat“ 1979 m.), B. Kutavičius („Panteistinė oratorija“ 1970 m., „Paskutinė pagonių apeigos“ 1978 m., „Iš jotvingių akmens“ 1983 m., „Pasaulio medis“ 1986 m., „Magiškasis sanskrito ratas“ 1990 m.), V. Bartulis („Nelaimėlis Jobas“ 2003 m.) ir kt.

Šaltiniai

• J. Antanavičius, etc. Klasikinės muzikos metraštis. Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Lietuva. 2007
• Oratorija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010