Ošo meditacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
 Nuvola kdict glass.png  Šio puslapio (jo dalies) turinys turėtų būti kritiškai peržiūrėtas ir pakoreguotas!
Jei galite, sutvarkykite (rekomenduotina prieš tai peržiūrėti puslapio aptarimus, jo kūrimo istoriją bei tarpinius keitimus).
Ošo tarptautiniame meditacijos kurorte, Indijoje, Pune, kasmet sulaukiama apie 200 000 lankytojų.

Ošo meditacija – indų guru ir filosofo Ošo (Radžnišo Čandros Mohano Džaino, 1931–1990) sukurtas religinis judėjimas.

Netradicinis sinkretinis Ošo mokymas turi Vakarų filosofijos, induizmo, dzenbudizmo ir kitų religijų elementų, taip pat vakarietiškos psichoterapijos metodų.

Judėjimas tiek Indijoje, tiek Europoje ir JAV buvo vertinamas labai prieštaringai, kai guru tebebuvo gyvas. 1989 metais Radžnišas Č. M. D. pasivadino Ošo, o savo judėjimą – Ošo meditacija. Pats Ošas gimė 1931 metais Indijoje, studijavo budizmą, dzen, meditaciją ir kitą religinę praktiką. 1981 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, 1985 m. JAV Ošo buvo areštuotas už emigracinius pažeidimus, o 1990 m. sausio 19 d. sulaukęs 58 metų, meditacijos guru mirė nuo širdies sutrikimų. 1953 m. kovo 21 d. paties teigimu patyrė prašvitimą.

Šiuo metu Ošo judėjimas (įvairūs, visame pasaulyje išsibarstę centrai, grupės ir pavieniai asmenys) propaguoja įvairias meditacijos formas, seksą su įvairiais partneriais, jogos pratimus, senų Indijos knygų ir tradicijų nagrinėjimą.

Ošo meditacijose paprastai naudojamos kelios paruošiamosios pakopos. Pavyzdžiui, Ošo dinaminėje meditacijoje prieš meditacijos pakopą naudojamos trys: kvėpavimo, katarsio ir vitališkumo aktyvavimo pakopos. Ošo kundalini meditacijoje naudojamos dvi papildomos pakopos: kratymosi ir šokio pakopos.[1]

Ošo apie meditaciją: "Me­di­ta­ci­ja reiš­kia tie­siog bū­ti, nie­ko neda­ryti – ne­veik­ti, ne­gal­vo­ti, nepatirti emocijų. Jūs tie­siog esa­te, ir tai yra gry­nas ma­lo­nu­mas." [1]


Judėjimo pradžia[taisyti | redaguoti vikitekstą]

Iš Džabalpuro universiteto filosofijos profesoriaus pareigų Ošo atsistatydino 1966 m. Jis vis labiau reiškėsi kaip dvasinis mokytojas, skaitydavo paskaitas, vedė meditacijos stovyklas ir individualius susitikimus (daršanus) su mokiniais. [2] 1971 m. jis inicijavo šešis sanjasinus, taip prasidėjo Tarptautinis Neo-Sanjasos judėjimas.[3] Ošo savo sanjasą atskyrė nuo tradicinės sanjasos praktikos, priimdamas į ją moteris bei išsižadėjimą matydamas kaip ego išsižadėjimo procesą, o ne tradicinį pasaulio (samsaros) išsižadėjimą. Mokiniai priimdavo malą, ochros spalvos rūbus ir naują vardą. Tuo metu Ošo pasivadino Bhagwan'u Shree Rajneesh'u.[4]

Iki 1972 m., jis inicijavo 3800 sanjasinų Indijoje. Dalis sanjasinų gyveno JAV ir kitose Vakarų pasaulio šalyse [5] Kai Ošo buvo nupirktas namas Punoje 1974 m., ten jis įkūrė ašramą, ir judėjimas augo. [6] Atvykdavo vis daugiau ieškotojų iš Vakarų šalių, įskaitant modernius psichoterapeutus. Jie pradėjo vesti terapines grupes ašrame.[7]

Ošo tapo pirmu Rytų dvasiniu mokytoju, priėmusių modernią psichoterapiją.[8] Jis kasdien skaitė diskursus apie religinius šventraščius, įtraukdamas reikšmingesnius Vakarų filosofijos aspektus bei anekdotus. Jis komentavo Hindu, Zen, kitus religinius šaltinius, tekstus bei vakarietiškos psichoterapijos metodus. [7][9]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Ošo (2001). MEDITACIJA – PIRMOJI IR GALUTINĖ LAISVĖ. Senovės ir šiuolaikinių meditacijų praktinis vadovas. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 9955-9375-0-5“..
  2. Lewis & Petersen 2005, pp. 122,123
  3. Mehta 1993, p. 91
  4. Fitzgerald 1986, p. 78
  5. Yoga Chinmaya, Neo-sannyas International: Visions and Activities, Life Awakening Movement Publications, Bombay 1972.
  6. Hunt 2003, p. 127
  7. 7,0 7,1 Clarke 2006, p. 253
  8. Mistlberger 2010, p. 87
  9. Goldman 2007, p. 172

Nuorodos[taisyti | redaguoti vikitekstą]