Nevėžninkų koplyčia

Koordinatės: 55°42′28″š. pl. 24°12′19″r. ilg. / 55.707812°š. pl. 24.205315°r. ilg. / 55.707812; 24.205315
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

55°42′28″š. pl. 24°12′19″r. ilg. / 55.707812°š. pl. 24.205315°r. ilg. / 55.707812; 24.205315

Nevėžninkų koplyčia
Savivaldybė Panevėžio rajonas
Gyvenvietė Nevėžninkai
Statybinė medžiaga akmenų mūras
Pastatyta (įrengta) 1859 m.
Koplyčia 2014 m.

Nevėžninkų koplyčia – buvusi mauzoliejinė koplyčia, stovinti Nevėžninkų kaime (Naujamiesčio sen.), Panevėžio rajone. Griūvanti ir nuniokota koplyčia stūkso atokioje vietovėje, 3,5 km į šiaurės rytus nuo Naujamiesčio, priešingame Nevėžio krante, šalia Panevėžio miesto vandens valymo įrengimų teritorijos. XIX a. II pusėje statyta skaldytų akmenų mūro koplyčia nuo 1993 m. pripažinta istorijos paveldo objektu ir yra įtraukta į Kultūros vertybių registrą.[1]

Koplyčia pastatyta netoli Nevėžio, veikiausiai ant dirbtinai supilto pylimo, kad nebūtų užliejama per potvynius. Išorinių sienų (akmens ir plytų) storis yra maždaug 1,2 m. Akmens mūras iki šiol stovi kaip stovėjęs, tačiau raudonos plytos pradėjusios byrėti. Pagrindinėje koplyčios salėje likę tik lubų fragmentai su autentiškais dailės darbais. Ant koplyčios fasado išlikęs lenkiškas užrašas, garbinantis Dievą. Stogo – nebėra, sienų dekoracijų – taip pat. Balkonėlyje, virš pagrindinio įėjimo, buvo altorius su Aušros Vartų Marijos atvaizdu. Už jų stovėjo vargonai, sunaikinti Pirmojo pasaulinio karo metais. Pagrindinės patalpos talpindavo apie 300 žmonių. Buvusioje kriptoje dvarininkų palaikų jau nebėra. Dvarininko kapą prieš 10-15 metų giminaičiai iškėlė į Naujamiestį.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nevėžninkai yra viena iš seniausių rajono vietovių. Nevėžninkų istorija siejama su abiejose Nevėžio pusėse buvusiais dvarais. Vieną iš dvarų valdžiusios Eidrigevičių šeimos rūpesčiu buvo pastatyta didelė akmeninė koplyčia. Jos pastatymo data nėra aiški, manoma, ji buvo statyta vėlyvojo klasicizmo periode, iki 1880 m. Greta stovėjo ir iki šių dienų nebeišlikę Nevėžninkų dvaro pastatai. Į šią koplyčią religines apeigas atlikti atvykdavo ne vien Eidrigevičiai, bet ir greta buvusių kaimų gyventojai.

Hitlerinės okupacijos metais Nevėžninkų dvare gyveno vokiečių kolonistas, iš Tauragės kilęs Tetmejeris. Vokiečiai sudegino vertingą dvaro biblioteką. Paskutinė dvaro savininkė Vladislava Eidrigevičienė-Maciejauskienė, Antrojo pasaulinio karo metais traukdamasi į Vakarus, perdavė koplyčioje buvusius paveikslus ir liturginius reikmenis Panevėžio Marijonų bažnyčiai. Sovietmečiu dvaras buvo nusiaubtas, beveik sunaikintos kapinaitės. Koplyčioje, praplatinus duris, buvo įrengtas sandėlis.

Sovietmečiu koplyčia, nors ir būdama naudojama ne pagal paskirtį, nukentėjo palyginus nedaug – naudojama kaip elektrinė, o vėliau kaip trašų sandėlis, todėl būdavo minimaliai prižiūrima ir tvarkoma. Panevėžio miesto plėtimas ir 1974 m. įrengti jo vandens valymo įrengimai Nevėžninkų koplyčiai buvo pragaištingi.

Po nepriklausomybės paskelbimo koplyčios tvarkymo klausimas buvo vėl trumpam iškeltas – 1990 m. tuometinis Panevėžio rajono Kultūros skyrius parengė koplyčios avarinės būklės likvidavimo sąmatą. Ir nors 1992 m. Vilniaus universiteto specialistų jau buvo paruoštas detalus koplyčios rekonstrukcijos projektas, dar 1991 m. atsiradusiam poreikiui plėsti Panevėžio vandens valymo įrengimų stotį galiausiai buvo skirtas prioritetas – bebaigiančius sugriūti Nevėžninkų dvaro rūmus buvo nutarta galutinai nugriauti, jų teritoriją panaudojant plėsti vandens valymo įrengimams. Po tokio įvykių posūkio koplyčios avarinės būklės likvidavimo projektas, pritrūkus lėšų, liko neįgyvendintas.

Vėliau koplyčia buvo perduota Valstybės turto fondui privatizuoti. Tačiau laiku neparengus detalaus žemės sklypo plano, niekieno neprižiūrimam pastatui buvo lemta visiškai sunykti. 2009 m. koplyčioje įvykęs gaisras atskleidė visą nepavydėtiną jos padėtį – viduje girtaujančius ir deginančius laužus vandalus, plėšiančius koplyčią ir jos kriptas, keturračių mėgėjus, važiavimui trasas įsirengusius šventovės prieigose ir per kapines.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Objekto Nr. 16041 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]