Stasys Žymantas
| Stasys Žymantas | |
|---|---|
| Gimė | 1908 m. gegužės 5 d. Kijevas |
| Mirė | 1973 m. balandžio 19 d. (64 metai) Los Andželas, JAV |
| Veikla | teisininkas, visuomenės veikėjas, žurnalistas, redaktorius |
| Alma mater | Vytauto Didžiojo universitetas |
Stasys Žymantas (Žakevičius) (1908 m. gegužės 5 d., senu stiliumi balandžio 22 d. Kijeve – 1973 m. balandžio 19 d. Los Andželas, JAV) – Lietuvos teisininkas, visuomenės veikėjas, žurnalistas, redaktorius.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1933 m. baigė teisės studijas Vytauto Didžiojo universitete, gilino žinias Paryžiaus, Harvardo, Čikagos ir Londono universitetuose. 1937-1940 m. – Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, 1940-1944 m. – Vilniaus universiteto docentas, dekanas.
1940 m. lapkričio gale Mykolas Naujokaitis jį įtraukė į Vilniaus LAF pogrindinę veiklą.[1] Gen. št. mjr. Vytautas Bulvičius laikė Stasį Žakevičių patikimu žmogumi ir džiaugėsi jo įsijungimu. S. Žakevičius pasiūlė jiems naudotis Vilniaus Universiteto bibliotekos kambariu. Bibliotekoje dirbo jo žmona Marija Žakevičienė Biržiškaitė. 1941 m. pradžioje jį formaliai į veiklą įtraukė Vladas Nasevičius.[2]
Vienas iš 1941 m. birželio sukilimo vadų. Antrą karo dieną, birželio 23 d., S.Žakevičius slaptai sukvietė į pasitarimą VU Teisės mokslų fakulteto dekanato patalpose. Susirinko 10-20 žmonių. Sutarė sukilimą Vilniuje pradėti 19 val. Sutarė užimti milicijos nuovadas, geležinkelio stotį, radiją, aerodromą, tiltus, išlaisvinti politinius kalinius iš Lukiškių kalėjimo ir iš traukinių Vilniuje bei Naujojoje Vilnioje, valdyti pagrindines miesto gatves ir kelius iš miesto. Laikina sukilimo vadaviete paliko VU Teisės mokslų fakulteto dekanatą. S.Žakevičius tą dieną LAF-o štabo vardu parašė, išspausdino ir platino atsišaukimą, skelbiantį nepriklausomybės atkūrimą bei Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarymą Kaune ir raginantį Vilniuje pradėti sukilimą prieš bolševikus.[2]
S. Žakevičius yra pastebėjęs tuometinias sunkias sąlygas:
Pačiame beveik 200,000 gyventojų Vilniaus mieste lietuviai tesudarė labai negausią mažumą: 10-15,000. Didžioji lenkiškoji dauguma, kurioje tuomet aktyviai reiškėsi lenkų komunistai, buvo lietuviams priešiškai nusistačiusi, visus juos, be išimties, net ir pačius lietuvius komunistus, laikydama nacionalistais ir smetonininkais. Antrą žymią Vilniaus gyventojų dalį, apie 80,000, sudarė žydai, kurių tarpe tuo metu taip pat dominavo komunistinis aktyvas, kuriam bet koks net sovietinis lietuviškumas buvo svetimas ir todėl nepriimtinas ir atmestinas.[2]
Vilniuje išleistame atsišaukime tvirtino, kad reikia eliminuoti žydus iš Lietuvos politinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo.[3] Sukilimą apsunkino LAF karininkų suėmimas prieš pat karą, taip pat simbolinė sostinės svarba. Sukilėliai laimėjo didvyrišku ryžtu, priešingu visoms logikoms ir teorijoms.
Svarbiausias dalykas buvo sukilimo staigumas, spontaniškumas ir kaip tik logikos stoka. Bolševikai nežinojo ir negalėjo susigaudyti, nei kas, nei iš kur šaudė. Ir kaip tik tai sukėlė paniką ir vertė juos trauktis.[2]
1941 m. birželio 24 d. rytą sudarytas Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas, kuriam jis pirmininkavo. Lietuvos laikinoji vyriausybė jį paskyrė savo įgaliotiniu Vilniuje.[4] Vokietijos kariuomenei įžengus į Vilnių, komitetas pradėjo tvarkyti administracinius miesto reikalus. Vokiečių karo komendantas sutiko komitetą pripažinti civiline miesto valdžia. Vokiečių du karininkai su S. Žakevičiumi surašė aktą dėl Vilniaus srities aktyvistų štabo ir sukilėlių būrių išformavimo. Vokietis, kuris buvo Vilniaus karo komendantas, aiškiai nurodė nevykdyti Kaune esančios laikinosios Lietuvos vyriausybės įsakymų. St. Žakevičius pareiškė norą atvažiuoti į Kauną pasitarti ir surinkti administracijai labai trūkstamų žmonių, tačiau liepos 11 d. gavo Sicherungsdivision 403 Kriegsabteilungs-chef neigiamą atsakymą, kad tokia kelionė įneštų daugiau nedarnumo vokiečių žinyboms,
kurioms pradžioje tikrai per daug skubotas valstybių fabrikavimas dar ausyse skamba.[5]
1941 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos generalinis komisaras Adrian T. von Rentelnas sustabdė komiteto veiklą. S. Žakevičius vokiečių paskirtas Vilniaus miesto savivaldos šefu.[2]
1943-1944 m. – Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos Vilniaus štabo vadovas. Pogrindyje leido laikraštį Laisvas žodis.
Vokietijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1944 m. iš Lietuvos su vokiečiais pasitraukė vienu iš paskutiniųjų traukinių į Daniją. Savo pavardę pakeitė iš Žakevičiaus į Žymantą. Dirbo VLIK'e, palaikė ryšius su Lietuvos pogrindžiu [6] (slapyvardis „Butautas“). Vienas iš VLIK’o užsienio delegatūros sumanytojų ir jos narys 1944-1945 m.
Jonas Deksnys prieš išvykdamas į Lietuvą jį paskyrė Lietuvos pasipriešinimo atstovu užsienyje. Visgi, Stasys Žymantas atmetė 1948 m. Baden Badeno susitarimą ir pareiškė, kad
formaliai Lietuvos valstybė tebeegzistuoja ir dar tebeveikia jos konstitucinė santvarka, pagal kurią buvo akredituoti ir šiandien oficialiai tebeveikia atitinkamų vyriausybių pripažinti ir prie jų akredituoti Lietuvos įg. ministeriai.
Taip pat išsakė pageidavimą, kad Lietuvos valstybės ir kovojančios tautos interesų gynimo politikai bei diplomatijai užsienyje vadovautų diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis.[7]
Anglijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1946 m. sausio mėn. Hamburge su Valteriu Žilinsku pirmą kartą susitiko su britų žvalgybos MI6 ekspertu Lietuvai Sandy McKibben. Stasys Žymantas jiems užmezgė ryšius su Stasiu Lozoraičiu ir Jonu Deksniu.
1948 m. išvyko į Angliją. Britų žvalgybos MI6 operacijoje Džiunglės vadovavo lietuvių daliniui. Nuo 1949 m. gegužės iki 1955 m. balandžio pabaltiečiai agentai buvo vokiškais laivais Schnellboot gabenami į Saaremaą, Užavą, Ventspilį, Palangą ir Ustką, kur juos sutikdavo vietiniai partizanai. NKVD/KGB operaciją išaiškino ir daugybę agentų užverbavo.
Stasys Žymantas ir Stasys Lozoraitis buvo pagrindiniai VLIK'o varžovai užsienyje atstovaujant Lietuvos partizanus. 1950 m. spalio mėn. su VLIK'u užmezgęs ryšį partizanas Juozas Lukša-Daumantas grįžo į Lietuvą, kur parašė Pro Memoria. Juose pasisako, kad Stasio Žymanto siunčiami agentai
būtų likviduoti, o jų atsiradimo krašte inspiratoriams atimti bet kokią juridinę galią užsienyje veikti kovojančio krašto atstovų vardu. [3]
Stasys Žymantas prieš mirtį nusivylė šia savo veikla.[8]
Vienas Londone leisto žurnalo „Santarvė“ sumanytojų ir redakcijos kolektyvo narys. Su kitais įsteigė ir redagavo žurnalą „East and West“.
JAV[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1957-1959 m. dirbo „Amerikos balso“ Miuncheno radijo centre. Jį uždarius, emigravo į JAV.
Bendradarbiavo leidiniuose „Dirva“, „Vienybė“, „Europos lietuvis“, „Nepriklausoma Lietuva“, „Mūsų Vytis“, „Lituanus“ ir kt. [9]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Juozas Jankauskas. 1941 metų sukilimo didvyris“. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 11 d..
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 „Arūnas Bubnys. 1941-ųjų metų Birželio sukilimas Vilniuje“. Suarchyvuotas originalas 2012-11-23. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 11 d..
- ↑ 3,0 3,1 „Kęstutis Girnius. Pavargęs, bet ne herojus…“. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 11 d..
- ↑ „Aidai. Mūsų buityje. Mirtys“. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 11 d..
- ↑ „Juozas Ambrazevičius. Gyventi per mirtį“. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 11 d..
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 584 psl.
- ↑ Laurynas Jonušauskas. Stasio Lozoraičio ir VLIK’o santykiai (1947–1948)
- ↑ 8,0 8,1 „Stephen Dorril. M16: Inside the Covert World of Her Majesty's Secret Intelligence Service“. Nuoroda tikrinta 2012 m. lapkričio 11 d..
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 584 psl.