Nacionalinis susivienijimas (Prancūzija)
Nacionalinis susivienijimas Rassemblement national | |
Pirmininkas | Jordan Bardella |
---|---|
Vicepirmininkai | Steeve Briois Louis Aliot David Rachline |
Įkūrėjas | Jean-Marie Le Pen[1] |
Įkurta | 1972 m. spalio 5 d. |
Būstinė | 76–78 Rue des Suisses, 92000 Nanteras, Aukštutinė Sena |
Narių skaičius | 50 000 (2023)[2] |
Politinė ideologija | Prancūzų nacionalizmas[3][4][5] Nacionalinis konservatizmas[6] Ekonominis nacionalizmas[7] Suverenizmas[8][9] Protekcionizmas[10][11] Dešinysis populizmas[3][12][13] Prieš imigraciją[14][5] Euroskepticizmas[15] |
Politinė pozicija | Kraštutinė dešinė |
Europos narystė | Tapatybės ir demokratijos frakcija |
Spalvos | Mėlyna |
Nacionalinė Asamblėja | 126 / 577 |
Senatas | 0 / 348 |
Europos Parlamentas | 30 / 81 |
Regionų tarybų pirmininkų | 0 / 17 |
Regionų tarybų narių | 252 / 1758 |
Departamentų tarybų pirmininkų | 0 / 101 |
Departamentų tarybų narių | 26 / 4108 |
Svetainė | |
www |
Nacionalinis susivienijimas (pranc. Rassemblement national, RN), iki 2018 m. žinomas kaip Nacionalinis frontas (pranc. Front national, FN) – Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų politinė partija. Tai prieš imigraciją nusiteikusi partija, pasisakanti už reikšmingą legalios imigracijos mažinimą ir prancūzų tapatybės apsaugą[16] bei griežtesnę nelegalios imigracijos kontrolę. Partija priešinosi Europos Sąjungai (ES) ir jos pirmtakėms. Ji taip pat remia Prancūzijos ekonominį intervencionizmą, protekcionizmą, taip pat visiško nepakantumo politiką teisėtvarkoje.
Ideologija ir tikslai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nacionalinis susivienijimas siekia puoselėti tradicines vertybes, remti regionų kultūrinį savitumą, pasisako už didesnę Prancūzijos nepriklausomybę nuo Europos Sąjungos ir išstojimą iš euro zonos (grįžtant prie ankstesnės nacionalinės valiutos franko), mirties bausmės sugrąžinimą, protekcionizmą ekonomikoje, saugantį nuo pigaus importo. Partija aršiai priešinasi imigracijai, pirmiausia iš musulmoniškų Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių.[17]
Veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Partija įkurta 1972 m., siekiant suvienyti Prancūzijos nacionalistinį judėjimą. Politinės partijos pažiūros yra nacionalistinės ir antiglobalistinės. Partiją įkūrė ir jai iki 2011 m. vadovavo Žanas Mari Le Penas. Nors pirmuosius dešimt metų partija kovojo kaip nežymi kraštutinė jėga, nuo 1984 m. ji buvo pagrindinė prancūzų nacionalizmo jėga.[18] Partija iškėlė kandidatą visuose prezidento rinkimuose. 2002 m. prezidento rinkimų pirmame ture Le Penas užėmė antrąją vietą, tačiau antrajame gerokai nusileido išrinktam prezidentui Žakui Širakui.[19] 2011 m. jo dukra Marin Le Pen buvo išrinkta eiti partijos pirmininkės pareigas. 2017 m. ji laikinai pasitraukė, kad galėtų sutelkti dėmesį kandidatūrai į prezidentus.[20]
Nors jos tėvą žiniasklaida pravardžiavo „Respublikos velniu“[21] ir piktinosi dėl neapykantos kurstymo, įskaitant Holokausto neigimą[22] ir islamofobiją,[23] Marin Le Pen vykdė partijos „de-demonizacijos“ politiką, švelnindama jos įvaizdį.[24] Marin Le Pen siekė atsiriboti nuo partijos kraštutinės dešinės šaknų, kritikavo radikaliausius partijos narius (tarp jų ir savo tėvą, kuris 2015 m. buvo pašalintas iš partijos).[25][26] 2011 m. ją išrinkus partijos lydere, FN populiarumas išaugo.[27] Iki 2015 m. FN įsitvirtino kaip viena pagrindinių Prancūzijos partijų.[28][29]
2018 m. FN kongrese Marin Le Pen pasiūlė pervadinti partiją į „Rassemblement national“ (Nacionalinis susivienijimas) ir tai buvo padaryta po partijos narių balsavimo. Anksčiau buvęs labai euroskeptiškas, naujasis Nacionalinis susivienijimas 2019 m. pakeitė politiką, nusprendęs agituoti už ES reformą, o ne pasitraukti iš jos ir palikti eurą kaip pagrindinę Prancūzijos valiutą (kartu su CFP franku kai kurioms užjūrio bendrijoms).[30] 2021 m. Le Pen paskelbė norinti likti Šengeno erdvėje, motyvuodama „prisirišimu prie europietiškos dvasios“, tačiau palikti laisvą judėjimą tik Europos Sąjungos piliečiams, o ne trečiųjų šalių piliečiams, gyvenantiems ar nelegaliai esantiems Šengeno šalyse.[31][32]
Rinkimų rezultatai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Parlamento rinkimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nacionalinė Asamblėja | |||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|
Rinkimai | Lyderis | I turas | II turas | Vietos | +/– | ||
Balsai | % | Balsai | % | ||||
1973[33] | Jean-Marie Le Pen | 108 616 | 0,5 | — | — | 0 / 491 |
|
1978[33] | 82 743 | 0,3 | — | — | 0 / 491 |
||
1981[33] | 44 414 | 0,2 | — | — | 0 / 491 |
||
1986[33] | 2 703 442 | 9,6 | — | — | 35 / 573 |
35
| |
1988[33] | 2 359 528 | 9,6 | — | — | 1 / 577 |
34
| |
1993[34] | 3 155 702 | 12,7 | 1 168 143 | 5,8 | 0 / 577 |
1
| |
1997[34] | 3 791 063 | 14,9 | 1 435 186 | 5,7 | 1 / 577 |
1
| |
2002[34] | 2 873 390 | 11,1 | 393 205 | 1,9 | 0 / 577 |
1
| |
2007[34] | 1 116 136 | 4,3 | 17 107 | 0,1 | 0 / 577 |
||
2012 | Marine Le Pen | 3 528 373 | 13,6 | 842 684 | 3,7 | 2 / 577 |
2
|
2017 | 2 990 454 | 13,2 | 1 590 858 | 8,8 | 8 / 577 |
6
| |
2022 | 4 248 626 | 18,7 | 3 589 465 | 17,3 | 89 / 577 |
81
| |
2024 | Jordan Bardella | 10 647 914 | 33,2 | 10 110 013 | 37,1 | 142 / 577 |
53
|
Prezidento rinkimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rinkimai | Kandidatas | I turas | II turas | ||||
---|---|---|---|---|---|---|---|
Balsai | % | Vieta | Balsai | % | Vieta | ||
1974 | Jean-Marie Le Pen | 190 921 | 0,75 | 7 | — | ||
1981 | Nedalyvavo | ||||||
1988 | Jean-Marie Le Pen | 4 375 894 | 14,39 | 4 | — | ||
1995 | 4 570 838 | 15,00 | 4 | — | |||
2002 | 4 804 713 | 16,86 | 2 | 5 525 032 | 17,70 | 2 | |
2007 | 3 834 530 | 10,44 | 4 | — | |||
2012 | Marine Le Pen | 6 421 426 | 17,90 | 3 | — | ||
2017 | 7 678 491 | 21,30 | 2 | 10 638 475 | 33,90 | 2 | |
2022 | 8 133 828 | 23,15 | 2 | 13 288 686 | 41,45 | 2 |
Regionų tarybų rinkimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Regionų tarybos | ||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Rinkimai | Lyderis | I turas | II turas | Vietos | Regionų tarybų pirmininkų |
+/– | Laimėjusi partija | Poz. | ||
Balsai | % | Balsai | % | |||||||
1986[33] | Jean-Marie Le Pen | 2 654 390 | 9,7 | — | — | 137 / 1880 |
0 / 26 |
Sąjunga už Prancūzijos Demokratiją | 4-a | |
1992[33] | 3 396 141 | 13,9 | — | — | 239 / 1880 |
0 / 26 |
Susivienijimas už Respubliką | 3-ia | ||
1998[33][35] | 3 270 118 | 15,3 | — | — | 275 / 1880 |
0 / 26 |
||||
2004[36] | 3 564 064 | 14,7 | 3 200 194 | 12,4 | 156 / 1880 |
0 / 26 |
Socialistų partija | |||
2010[37] | 2 223 800 | 11,4 | 1 943 307 | 9,2 | 118 / 1749 |
0 / 26 |
||||
2015[38] | Marine Le Pen | 6 018 672 | 27,7 | 6 820 147 | 27,1 | 358 / 1722 |
0 / 18 |
Respublikonai | ||
2021[39][40] | 2 743 497 | 18,7 | 2 908 253 | 19,1 | 252 / 1926 |
0 / 18 |
Leftistų sąjunga + „Ekologai“ |
Europos Parlamento rinkimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Europos Parlamentas Taip pat žr. Europos Parlamento rinkimai | ||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Rinkimai | Lyderis | EP frakcija | Balsai | % | Vietos | +/– | Laimėjusi partija | Poz. |
1984[33] | Jean-Marie Le Pen | DR | 2 210 334 | 11,0 | 10 / 81 |
10 | Sąjunga už Prancūzijos Demokratiją | 4-a |
1989[33] | 2 129 668 | 11,7 | 10 / 81 |
3-ia | ||||
1994[33] | NI | 2 050 086 | 10,5 | 11 / 87 |
1 | 5-a | ||
1999[33] | TGI | 1 005 113 | 5,7 | 5 / 87 |
6 | Socialistų partija | 8-a | |
2004[33] | NI | 1 684 792 | 9,8 | 7 / 78 |
2 | 4-a | ||
2009[34] | EURONAT | 1 091 691 | 6,3 | 3 / 74 |
4 | Sąjunga už liaudies judėjimą | 6-a | |
2014[41] | Marine Le Pen | EAF | 4 712 461 | 24,9 | 24 / 74 |
21 | Nacionalinis frontas | 1-a |
2019 | Jordan Bardella | ID | 5 286 939 | 23,3 | 23 / 79 |
1 | Nacionalinis susivienijimas | |
2024 | 7 765 936 | 31,37 | 30 / 81 |
7 |
Pastabos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Vive la difference – has France's Front National changed?“. BBC News. 5 December 2015. Suarchyvuota iš originalo 17 July 2018. Nuoroda tikrinta 21 June 2018.
- ↑ „Après la mode des «mouvements», le grand retour des partis politiques“. 11 August 2023.
- ↑ 3,0 3,1 Nordsieck, Wolfram (2017). „France“. Parties and Elections in Europe. Suarchyvuota iš originalo 17 October 2012. Nuoroda tikrinta 23 June 2014.
- ↑ Jens Rydgren (2008). „France: The Front National, Ethnonationalism and Populism“. Twenty-First Century Populism. Link.springer.com. pp. 166–180. doi:10.1057/9780230592100_11. ISBN 978-1-349-28476-4.
- ↑ 5,0 5,1 'The nation state is back': Front National's Marine Le Pen rides on global mood Archyvuota kopija 28 liepos 2017 iš Wayback Machine projekto.. The Guardian. Author – Angelique Chrisafis. Published 18 September 2016. Nuoroda tikrinta 2 June 2017.
- ↑ „Jean-Yves Camus“. Lefigaro.fr. 13 April 2015. Suarchyvuota iš originalo 7 August 2016. Nuoroda tikrinta 5 July 2021.
- ↑ „Macron-Le Pen face-off: EU supporter vs. economic nationalist“. 23 April 2017. Suarchyvuota iš originalo 10 July 2021. Nuoroda tikrinta 5 July 2021.
- ↑ „Economic Voting and the national Front: Towards a Subregional Understanding of the Extreme-Right“ (PDF). Politics.as.nyu.edu. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 24 September 2015. Nuoroda tikrinta 31 March 2015.
- ↑ „Marine Le Pen, entre souverainisme et identitarisme“. Enquete&Debat. 23 September 2014. Suarchyvuotas originalas 7 March 2016.
- ↑ John Lichfield (26 May 2014). „European elections 2014: Marine Le Pen's Front National victory in France is based on anguish, rage and denial“. The Independent. London. Suarchyvuota iš originalo 25 September 2015. Nuoroda tikrinta 25 August 2014.
- ↑ What does France's National Front stand for? Archyvuota kopija 20 gruodžio 2015 iš Wayback Machine projekto. France 24. Published 28 May 2014. Nuoroda tikrinta 17 April 2017.
- ↑ „Depuis 2011, le FN est devenu "protectionniste au sens large"“. Liberation. 21 April 2014. Suarchyvuota iš originalo 27 September 2015. Nuoroda tikrinta 9 August 2014.
- ↑ Taylor, Adam (8 January 2015). „French far-right leader seeks to reintroduce death penalty after Charlie Hebdo attack“. The Washington Post. Suarchyvuota iš originalo 7 July 2015. Nuoroda tikrinta 31 March 2015.
- ↑ „Immigration | Stopper l'immigration, renforcer l'identité française“. Front National. Suarchyvuotas originalas 7 August 2013. Nuoroda tikrinta 1 January 2015.
- ↑ European far right hails Brexit vote Archyvuota kopija 6 gegužės 2017 iš Wayback Machine projekto.. The Guardian. Author – Angelique Chrisafis. Published 24 June 2016. Nuoroda tikrinta 25 May 2017.
- ↑ Davies 2012, pp. 46–55.
- ↑ Nacionalinis susivienijimas. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-04-10.
- ↑ Shields 2007, p. 229.
- ↑ DeClair 1999, pp. 46, 56 and 71.
- ↑ „Marine Le Pen temporarily steps down as Front National leader to concentrate on presidential bid“. The Independent. Suarchyvuota iš originalo 6 September 2017. Nuoroda tikrinta 5 September 2017.
- ↑ Craw, Victoria (23 January 2015). „Marine Le Pen National Front leader | Who is Marine Le Pen?“. News.com.au. Suarchyvuota iš originalo 23 January 2015. Nuoroda tikrinta 31 March 2015.
- ↑ „Jean-Marie Le Pen fined again for dismissing Holocaust as 'detail'“. theguardian. 6 April 2016. Suarchyvuota iš originalo 23 March 2021. Nuoroda tikrinta 16 September 2019.
- ↑ „Jean-Marie Le Pen condamné pour incitation à la haine raciale“. Le Monde.fr. lemonde.fr. 24 February 2005. Suarchyvuota iš originalo 25 February 2021. Nuoroda tikrinta 16 September 2019.
- ↑ „The French National Front: On its way to power?“. Policy-network.net. 22 January 2015. Suarchyvuotas originalas 15 February 2018. Nuoroda tikrinta 31 March 2015.
- ↑ „France National Front: Jean-Marie Le Pen suspended“. BBC News. 4 May 2015. Suarchyvuota iš originalo 20 July 2018. Nuoroda tikrinta 21 June 2018.
- ↑ „Jean-Marie Le Pen, exclu du Front national, fera "bien évidemment" un recours en justice“. L'Express. 20 August 2015. Suarchyvuota iš originalo 8 December 2015. Nuoroda tikrinta 9 December 2015.
- ↑ „Local elections confirm a quarter of French voters support Front National“. openeurope.org.uk. 23 March 2015. Suarchyvuotas originalas 19 November 2015. Nuoroda tikrinta 17 June 2015.
- ↑ John Lichfield (1 March 2015). „Rise of the French far right: Front National party could make sweeping gains at this month's local elections“. The Independent. London. Suarchyvuota iš originalo 25 September 2015. Nuoroda tikrinta 31 March 2015.
- ↑ „France – Poll gives France's far-right National Front party boost ahead of regional vote“. France24.com. Suarchyvuotas originalas 13 June 2018. Nuoroda tikrinta 31 March 2015.
- ↑ Barbière, Cécile (2019-04-16). „Le Pen's Rassemblement National revises stance towards EU and the euro“. euractiv.com (britų anglų). Suarchyvuota iš originalo 25 February 2021. Nuoroda tikrinta 2021-02-11.
- ↑ „Après l'euro et le Frexit, nouveau revirement européen de Marine Le Pen“. Le HuffPost (prancūzų). 2021-01-29. Suarchyvuota iš originalo 21 February 2021. Nuoroda tikrinta 2021-02-11.
- ↑ „Marine Le Pen n'envisage plus de suspendre les accords de Schengen“. 20minutes.fr (prancūzų). Suarchyvuota iš originalo 19 February 2021. Nuoroda tikrinta 2021-02-11.
- ↑ 33,00 33,01 33,02 33,03 33,04 33,05 33,06 33,07 33,08 33,09 33,10 33,11 33,12 Shields 2007, p. 319.
- ↑ 34,0 34,1 34,2 34,3 34,4 „France: Elections 1990–2010“. European Election Database. Suarchyvuota iš originalo 24 February 2017. Nuoroda tikrinta 6 September 2011.
- ↑ „Résultat des élections Régionales 1998“ (prancūzų). Minister of the Interior. Suarchyvuota iš originalo 29 October 2021. Nuoroda tikrinta 19 November 2021.
- ↑ „Résultat des élections Régionales 2004“ (prancūzų). Minister of the Interior. Suarchyvuota iš originalo 2021-11-07. Nuoroda tikrinta 2021-11-19.
- ↑ „Résultat des élections Régionales 2010“ (prancūzų). Minister of the Interior. Suarchyvuota iš originalo 20 March 2012. Nuoroda tikrinta 19 November 2021.
- ↑ „Résultat des élections Régionales 2015“ (prancūzų). Minister of the Interior. Suarchyvuota iš originalo 2021-11-07. Nuoroda tikrinta 20211-11-19.
{{cite web}}
: Patikrinkite date reikšmes:|access-date=
(pagalba) - ↑ „Résultat des élections Régionales 2021“ (prancūzų). Minister of the Interior. Suarchyvuota iš originalo 7 November 2021. Nuoroda tikrinta 6 September 2011.
- ↑ „Résultats de l'élection présidentielle 2017“. Elections.bfmtv.com. Nuoroda tikrinta 2022-02-27.
- ↑ „Mes démarches / A votre service – Ministère de l'Intérieur“ (prancūzų). Elections.interieur.gouv.fr. Suarchyvuota iš originalo 29 May 2014. Nuoroda tikrinta 31 March 2015.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Davies, Peter (2012). The National Front in France: Ideology, Discourse and Power. Routledge. ISBN 978-1-134-72530-4.
- DeClair, Edward G. (1999). Politics on the Fringe: The People, Policies, and Organization of the French National Front. Duke University. ISBN 978-0-8223-2139-2.
- Shields, James (2007). The Extreme Right in France: From Pétain to Le Pen. Routledge. ISBN 978-0-415-37200-8.