Nacionalinis susivienijimas (Prancūzija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Nacionalinis susivienijimas
Rassemblement national
PirmininkasJordan Bardella (laikinai einantis pareigas)
VicepirmininkaiJordan Bardella
Steeve Briois
Louis Aliot
David Rachline
ĮkūrėjasJean-Marie Le Pen[1]
Įkurta1972 m. spalio 5 d. (1972-10-05)
Būstinė76–78 Rue des Suisses, 92000 Nanteras, Aukštutinė Sena
Narių skaičius83 000[2]
Politinė ideologijaPrancūzų nacionalizmas[3][4][5]
Nacionalinis konservatizmas[6]
Ekonominis nacionalizmas[7]
Suverenizmas[8][9]
Protekcionizmas[10][11]
Dešinysis populizmas[3][12][13]
Prieš imigraciją[14][5]
Euroskepticizmas[15]
Politinė pozicijaKraštutiniai dešinieji[a]
Europos narystėTapatybės ir demokratijos frakcija
Partijos spalvos     Mėlyna
Nacionalinė Asamblėja
89 / 577
Senatas
0 / 348
Europos Parlamentas
19 / 79
Regiono tarybos pirmininkavimas
0 / 17
Regiono tarybos nariai
252 / 1758
Departamento tarybos pirmininkavimas
0 / 101
Departamento tarybos nariai
26 / 4108
Svetainė
rassemblementnational.fr

Nacionalinis susivienijimas (pranc. Rassemblement national, RN), iki 2018 m. žinomas kaip Nacionalinis frontas (pranc. Front national, FN) – kraštutinių dešiniųjų politinė partija Prancūzijoje. Tai prieš imigraciją nusiteikusi partija, pasisakanti už reikšmingą legalios imigracijos mažinimą ir prancūzų tapatybės apsaugą[16] bei griežtesnę nelegalios imigracijos kontrolę. Partija priešinosi Europos Sąjungai (ES) ir jos pirmtakėms. Ji taip pat remia Prancūzijos ekonominį intervencionizmą, protekcionizmą, taip pat visiško nepakantumo politiką teisėtvarkoje.

Ideologija ir tikslai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nacionalinis susivienijimas siekia puoselėti tradicines vertybes, remti regionų kultūrinį savitumą, pasisako už didesnę Prancūzijos nepriklausomybę nuo Europos Sąjungos ir išstojimą iš euro zonos (grįžtant prie ankstesnės nacionalinės valiutos franko), mirties bausmės sugrąžinimą, protekcionizmą ekonomikoje, saugantį nuo pigaus importo. Partija aršiai priešinasi imigracijai, pirmiausia iš musulmoniškų Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių.[17]

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Partija buvo įkurta 1972 m., siekiant suvienyti Prancūzijos nacionalistinį judėjimą. Jos politinės pažiūros yra nacionalistinės ir antiglobalistinės. Jean-Marie Le Pen įkūrė partiją ir buvo jos lyderis iki savo atsistatydinimo 2011 m. Nors pirmuosius dešimt metų partija kovojo kaip nežymi kraštutinė jėga, nuo 1984 m. ji buvo pagrindinė prancūzų nacionalizmo jėga.[18] Partija iškėlė kandidatą visuose prezidento rinkimuose. 2002 m. Jean-Marie pirmame ture užėmė antrąją vietą, tačiau antrajame gerokai nusileido išrinktam prezidentui Jacques Chirac.[19] Jo dukra Marine Le Pen 2012 m. buvo išrinkta eiti partijos lyderės pareigas. 2017 m. ji laikinai pasitraukė, kad galėtų sutelkti dėmesį į savo kandidatūrą į prezidentus.[20]

Nors jos tėvą žiniasklaida pravardžiavo „Respublikos velniu“[21] ir piktinosi dėl neapykantos kurstymo, įskaitant Holokausto neigimą[22] ir islamofobiją,[23] Marine Le Pen vykdė partijos „de-demonizacijos“ politiką, švelnindama jos įvaizdį.[24] Marine Le Pen stengėsi ištraukti partiją iš kraštutinių dešiniųjų kultūrinių šaknų ir normalizuoti, suteikdama jai valdymo kultūrą ir smerkdama radikalius narius, tokius kaip jos tėvas, kuris buvo suspenduotas, o paskui pašalintas iš partijos 2015 m.[25][26] 2011 m. ją išrinkus partijos lydere, FN populiarumas išaugo.[27] Iki 2015 m. FN įsitvirtino kaip viena pagrindinių politinių partijų Prancūzijoje.[28][29]

2018 m. FN kongrese Marine Le Pen pasiūlė pervadinti partiją į „Rassemblement national“ (Nacionalinis susivienijimas) ir tai buvo padaryta po partijos narių balsavimo. Anksčiau buvęs labai euroskeptiškas, naujasis Nacionalinis susivienijimas 2019 m. pakeitė politiką, nusprendęs agituoti už ES reformą, o ne pasitraukti iš jos ir palikti eurą kaip pagrindinę Prancūzijos valiutą (kartu su CFP franku kai kurioms užjūrio bendrijoms).[30] 2021 m. Le Pen paskelbė norinti likti Šengeno erdvėje, motyvuodama „prisirišimu prie europietiškos dvasios“, tačiau palikti laisvą judėjimą tik Europos Sąjungos piliečiams, o ne trečiųjų šalių piliečiams, gyvenantiems ar nelegaliai esantiems Šengeno šalyse.[31][32]

Rinkimų rezultatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nacionalinė Asamblėja[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nacionalinė Asamblėja
Rinkimai Lyderis I turo balsai % II turo balsai % Vietos +/–
1973[33] Jean-Marie Le Pen 108 616 0,5%
0 / 491
Pastovu
1978[33] 82 743 0,3%
0 / 491
Pastovu
1981[33] 44 414 0,2%
0 / 491
Pastovu
1986[33] 2 703 442 9,6%
35 / 573
Didėjimas 35
1988[33] 2 359 528 9,6%
1 / 577
Mažėjimas 34
1993[34] 3 155 702 12,7% 1 168 143 5,8%
0 / 577
Mažėjimas 1
1997[34] 3 791 063 14,9% 1 435 186 5,7%
1 / 577
Didėjimas 1
2002[34] 2 873 390 11,1% 393 205 1,9%
0 / 577
Mažėjimas 1
2007[34] 1 116 136 4,3% 17 107 0,1%
0 / 577
Pastovu
2012 Marine Le Pen 3 528 373 13,6% 842 684 3,7%
2 / 577
Didėjimas 2
2017 2 990 454 13,2% 1 590 858 8,8%
8 / 577
Didėjimas 6
2022 Jordan Bardella 4 248 626 18,7% 3 589 465 17,3%
89 / 577
Didėjimas 81

Prezidentas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prancūzijos Respublikos prezidentas
Rinkimai Kandidatas I turo balsai % II turo balsai % Laimėjusi partija
1974[33] Jean-Marie Le Pen 190 921 0,8% (7) Nepriklausomi respublikonai
1981 Socialistų partija
1988[33] Jean-Marie Le Pen 4 376 742 14,4% (4)
1995[33] 4 570 838 15,0% (4) Susibūrimas už Respubliką
2002[33] 4 804 713 16,9% (2) 5 525 032 17,8%
2007[33] 3 834 530 10,4% (4) Sąjunga už Liaudies Judėjimą
2012 Marine Le Pen 6 421 426 17,9% (3) Socialistų partija
2017 7 678 491 21,3% (2) 10 638 475 33,9% Respublika, pirmyn!
2022 8 136 369 23,4% (2) 13 297 760 41,5%

Regionų tarybos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Regionų tarybos
Rinkimai Lyderis I turo balsai % II turo balsai % Vietos Tarybos pirmininkavimas +/– Laimėjusi partija Poz.
1986[33] Jean-Marie Le Pen 2 654 390 9,7%
137 / 1880
0 / 26
Pastovu Sąjunga už Prancūzijos Demokratiją 4-a
1992[33] 3 396 141 13,9%
239 / 1880
0 / 26
Didėjimas Susibūrimas už Respubliką 3-ia
1998[33][35] 3 270 118 15,3%
275 / 1880
0 / 26
Didėjimas
2004[36] 3 564 064 14,7% 3 200 194 12,4%
156 / 1880
0 / 26
Mažėjimas Socialistų partija
2010[37] 2 223 800 11,4% 1 943 307 9,2%
118 / 1749
0 / 26
Mažėjimas
2015[38] Marine Le Pen 6 018 672 27,7% 6 820 147 27,1%
358 / 1722
0 / 18
Didėjimas Respublikonai
2021[39][40] 2 743 497 18,7% 2 908 253 19,1%
252 / 1926
0 / 18
Mažėjimas Leftistų sąjunga + „Ekologai“

Europos Parlamentas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Europos Parlamentas
Taip pat žr. Europos Parlamento rinkimai
Rinkimai Lyderis Europos aljansas Balsai % Vietos +/– Laimėjusi partija Poz.
1984[33] Jean-Marie Le Pen DR 2 210 334 11,0%
10 / 81
Didėjimas 10 Sąjunga už Prancūzijos Demokratiją 4-a
1989[33] 2 129 668 11,7%
10 / 81
Pastovu 3-ia
1994[33] NI 2 050 086 10,5%
11 / 87
Didėjimas 1 5-a
1999[33] TGI 1 005 113 5,7%
5 / 87
Mažėjimas 6 Socialistų partija 8-a
2004[33] NI 1 684 792 9,8%
7 / 78
Didėjimas 2 4-a
2009[34] EURONAT 1 091 691 6,3%
3 / 74
Mažėjimas 4 Sąjunga už Liaudies Judėjimą 6-a
2014[41] Marine Le Pen EAF 4 712 461 24,9%
24 / 74
Didėjimas 21 Nacionalinis frontas 1-a
2019 Jordan Bardella ID 5 286 939 23,3%
23 / 79
Mažėjimas 1

Pastabos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. RN yra laikomas radikaliųjų dešiniųjų dalimi.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Vive la difference – has France's Front National changed?“. BBC News. 5 December 2015. Suarchyvuotas originalas 17 July 2018. Nuoroda tikrinta 21 June 2018. 
  2. „RN - Rassemblement National“. Rassemblement National. 12 April 2022. Suarchyvuotas originalas 2022-04-13. Nuoroda tikrinta 2022-04-12. 
  3. 3,0 3,1 Nordsieck, Wolfram (2017). „France“. Parties and Elections in Europe. Suarchyvuotas originalas 17 October 2012. Nuoroda tikrinta 23 June 2014. 
  4. Jens Rydgren (2008). „France: The Front National, Ethnonationalism and Populism“. Twenty-First Century Populism. Link.springer.com. pp. 166–180. ISBN 978-1-349-28476-4. doi:10.1057/9780230592100_11. 
  5. 5,0 5,1 'The nation state is back': Front National's Marine Le Pen rides on global mood Archyvuota kopija 28 July 2017 iš Wayback Machine projekto.. The Guardian. Author – Angelique Chrisafis. Published 18 September 2016. Retrieved 2 June 2017.
  6. „Jean-Yves Camus“. Lefigaro.fr. 13 April 2015. Suarchyvuotas originalas 7 August 2016. Nuoroda tikrinta 5 July 2021. 
  7. „Macron-Le Pen face-off: EU supporter vs. economic nationalist“. 23 April 2017. Suarchyvuotas originalas 10 July 2021. Nuoroda tikrinta 5 July 2021. 
  8. „Economic Voting and the national Front: Towards a Subregional Understanding of the Extreme-Right“ (PDF). Politics.as.nyu.edu. Suarchyvuotas originalas (PDF) 24 September 2015. Nuoroda tikrinta 31 March 2015. 
  9. „Marine Le Pen, entre souverainisme et identitarisme“. Enquete&Debat. 23 September 2014. Suarchyvuotas originalas 7 March 2016. 
  10. John Lichfield (26 May 2014). „European elections 2014: Marine Le Pen's Front National victory in France is based on anguish, rage and denial“. The Independent (London). Suarchyvuotas originalas 25 September 2015. Nuoroda tikrinta 25 August 2014. 
  11. What does France's National Front stand for? Archyvuota kopija 20 December 2015 iš Wayback Machine projekto. France 24. Published 28 May 2014. Retrieved 17 April 2017.
  12. „Depuis 2011, le FN est devenu "protectionniste au sens large". Liberation. 21 April 2014. Suarchyvuotas originalas 27 September 2015. Nuoroda tikrinta 9 August 2014. 
  13. Taylor, Adam (8 January 2015). „French far-right leader seeks to reintroduce death penalty after Charlie Hebdo attack“. The Washington Post. Suarchyvuotas originalas 7 July 2015. Nuoroda tikrinta 31 March 2015. 
  14. „Immigration | Stopper l'immigration, renforcer l'identité française“. Front National. Suarchyvuotas originalas 7 August 2013. Nuoroda tikrinta 1 January 2015. 
  15. European far right hails Brexit vote Archyvuota kopija 6 May 2017 iš Wayback Machine projekto.. The Guardian. Author – Angelique Chrisafis. Published 24 June 2016. Retrieved 25 May 2017.
  16. Davies, 2012, pp. 46–55
  17. Nacionalinis susivienijimas. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-04-10.
  18. Shields, 2007, p. 229
  19. DeClair, 1999, pp. 46, 56 and 71
  20. „Marine Le Pen temporarily steps down as Front National leader to concentrate on presidential bid“. The Independent. Suarchyvuotas originalas 6 September 2017. Nuoroda tikrinta 5 September 2017. 
  21. Craw, Victoria (23 January 2015). „Marine Le Pen National Front leader | Who is Marine Le Pen?“. News.com.au. Suarchyvuotas originalas 23 January 2015. Nuoroda tikrinta 31 March 2015. 
  22. „Jean-Marie Le Pen fined again for dismissing Holocaust as 'detail'. theguardian. 6 April 2016. Suarchyvuotas originalas 23 March 2021. Nuoroda tikrinta 16 September 2019. 
  23. „Jean-Marie Le Pen condamné pour incitation à la haine raciale“. Le Monde.fr (lemonde.fr). 24 February 2005. Suarchyvuotas originalas 25 February 2021. Nuoroda tikrinta 16 September 2019. 
  24. „The French National Front: On its way to power?“. Policy-network.net. 22 January 2015. Suarchyvuotas originalas 15 February 2018. Nuoroda tikrinta 31 March 2015. 
  25. „France National Front: Jean-Marie Le Pen suspended“. BBC News. 4 May 2015. Suarchyvuotas originalas 20 July 2018. Nuoroda tikrinta 21 June 2018. 
  26. „Jean-Marie Le Pen, exclu du Front national, fera "bien évidemment" un recours en justice“. L'Express. 20 August 2015. Suarchyvuotas originalas 8 December 2015. Nuoroda tikrinta 9 December 2015. 
  27. „Local elections confirm a quarter of French voters support Front National“. openeurope.org.uk. 23 March 2015. Suarchyvuotas originalas 19 November 2015. Nuoroda tikrinta 17 June 2015. 
  28. John Lichfield (1 March 2015). „Rise of the French far right: Front National party could make sweeping gains at this month's local elections“. The Independent (London). Suarchyvuotas originalas 25 September 2015. Nuoroda tikrinta 31 March 2015. 
  29. „France – Poll gives France's far-right National Front party boost ahead of regional vote“. France24.com. Suarchyvuotas originalas 13 June 2018. Nuoroda tikrinta 31 March 2015. 
  30. Barbière, Cécile (2019-04-16). „Le Pen's Rassemblement National revises stance towards EU and the euro“. euractiv.com (anglų). Suarchyvuotas originalas 25 February 2021. Nuoroda tikrinta 2021-02-11. 
  31. „Après l'euro et le Frexit, nouveau revirement européen de Marine Le Pen“. Le HuffPost (prancūzų). 2021-01-29. Suarchyvuotas originalas 21 February 2021. Nuoroda tikrinta 2021-02-11. 
  32. „Marine Le Pen n'envisage plus de suspendre les accords de Schengen“. 20minutes.fr (prancūzų). Suarchyvuotas originalas 19 February 2021. Nuoroda tikrinta 2021-02-11. 
  33. 33,00 33,01 33,02 33,03 33,04 33,05 33,06 33,07 33,08 33,09 33,10 33,11 33,12 33,13 33,14 33,15 33,16 33,17 Shields, 2007, p. 319
  34. 34,0 34,1 34,2 34,3 34,4 „France: Elections 1990–2010“. European Election Database. Suarchyvuotas originalas 24 February 2017. Nuoroda tikrinta 6 September 2011. 
  35. „Résultat des élections Régionales 1998“ (prancūzų). Minister of the Interior. Suarchyvuotas originalas 29 October 2021. Nuoroda tikrinta 19 November 2021. 
  36. „Résultat des élections Régionales 2004“ (prancūzų). Minister of the Interior. Suarchyvuotas originalas 2021-11-07. Nuoroda tikrinta 2021-11-19. 
  37. „Résultat des élections Régionales 2010“ (prancūzų). Minister of the Interior. Suarchyvuotas originalas 20 March 2012. Nuoroda tikrinta 19 November 2021. 
  38. „Résultat des élections Régionales 2015“ (prancūzų). Minister of the Interior. Suarchyvuotas originalas 2021-11-07. Nuoroda tikrinta 20211-11-19. 
  39. „Résultat des élections Régionales 2021“ (prancūzų). Minister of the Interior. Suarchyvuotas originalas 7 November 2021. Nuoroda tikrinta 6 September 2011. 
  40. „Résultats de l'élection présidentielle 2017“. Elections.bfmtv.com. Nuoroda tikrinta 2022-02-27. 
  41. „Mes démarches / A votre service – Ministère de l'Intérieur“ (prancūzų). Elections.interieur.gouv.fr. Suarchyvuotas originalas 29 May 2014. Nuoroda tikrinta 31 March 2015.