Pereiti prie turinio

Nacionalinis susivienijimas (Prancūzija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Nacionalinis susivienijimas
Rassemblement national
PirmininkasJordan Bardella
VicepirmininkaiSteeve Briois
Louis Aliot
David Rachline
ĮkūrėjasJean-Marie Le Pen[1]
Įkurta1972 m. spalio 5 d. (1972-10-05)
Būstinė76–78 Rue des Suisses, 92000 Nanteras, Aukštutinė Sena
Narių skaičius50 000 (2023)[2]
Politinė ideologijaPrancūzų nacionalizmas[3][4][5]
Nacionalinis konservatizmas[6]
Ekonominis nacionalizmas[7]
Suverenizmas[8][9]
Protekcionizmas[10][11]
Dešinysis populizmas[3][12][13]
Prieš imigraciją[14][5]
Euroskepticizmas[15]
Politinė pozicijaKraštutinė dešinė
Europos narystėTapatybės ir demokratijos frakcija
Spalvos  Mėlyna
Nacionalinė Asamblėja
126 / 577
Senatas
0 / 348
Europos Parlamentas
30 / 81
Regionų tarybų pirmininkų
0 / 17
Regionų tarybų narių
252 / 1758
Departamentų tarybų pirmininkų
0 / 101
Departamentų tarybų narių
26 / 4108
Svetainė
www.rassemblementnational.fr

Nacionalinis susivienijimas (pranc. Rassemblement national, RN), iki 2018 m. žinomas kaip Nacionalinis frontas (pranc. Front national, FN) – Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų politinė partija. Tai prieš imigraciją nusiteikusi partija, pasisakanti už reikšmingą legalios imigracijos mažinimą ir prancūzų tapatybės apsaugą[16] bei griežtesnę nelegalios imigracijos kontrolę. Partija priešinosi Europos Sąjungai (ES) ir jos pirmtakėms. Ji taip pat remia Prancūzijos ekonominį intervencionizmą, protekcionizmą, taip pat visiško nepakantumo politiką teisėtvarkoje.

Ideologija ir tikslai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nacionalinis susivienijimas siekia puoselėti tradicines vertybes, remti regionų kultūrinį savitumą, pasisako už didesnę Prancūzijos nepriklausomybę nuo Europos Sąjungos ir išstojimą iš euro zonos (grįžtant prie ankstesnės nacionalinės valiutos franko), mirties bausmės sugrąžinimą, protekcionizmą ekonomikoje, saugantį nuo pigaus importo. Partija aršiai priešinasi imigracijai, pirmiausia iš musulmoniškų Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių.[17]

Partija įkurta 1972 m., siekiant suvienyti Prancūzijos nacionalistinį judėjimą. Politinės partijos pažiūros yra nacionalistinės ir antiglobalistinės. Partiją įkūrė ir jai iki 2011 m. vadovavo Žanas Mari Le Penas. Nors pirmuosius dešimt metų partija kovojo kaip nežymi kraštutinė jėga, nuo 1984 m. ji buvo pagrindinė prancūzų nacionalizmo jėga.[18] Partija iškėlė kandidatą visuose prezidento rinkimuose. 2002 m. prezidento rinkimų pirmame ture Le Penas užėmė antrąją vietą, tačiau antrajame gerokai nusileido išrinktam prezidentui Žakui Širakui.[19] 2011 m. jo dukra Marin Le Pen buvo išrinkta eiti partijos pirmininkės pareigas. 2017 m. ji laikinai pasitraukė, kad galėtų sutelkti dėmesį kandidatūrai į prezidentus.[20]

Nors jos tėvą žiniasklaida pravardžiavo „Respublikos velniu“[21] ir piktinosi dėl neapykantos kurstymo, įskaitant Holokausto neigimą[22] ir islamofobiją,[23] Marin Le Pen vykdė partijos „de-demonizacijos“ politiką, švelnindama jos įvaizdį.[24] Marin Le Pen siekė atsiriboti nuo partijos kraštutinės dešinės šaknų, kritikavo radikaliausius partijos narius (tarp jų ir savo tėvą, kuris 2015 m. buvo pašalintas iš partijos).[25][26] 2011 m. ją išrinkus partijos lydere, FN populiarumas išaugo.[27] Iki 2015 m. FN įsitvirtino kaip viena pagrindinių Prancūzijos partijų.[28][29]

2018 m. FN kongrese Marin Le Pen pasiūlė pervadinti partiją į „Rassemblement national“ (Nacionalinis susivienijimas) ir tai buvo padaryta po partijos narių balsavimo. Anksčiau buvęs labai euroskeptiškas, naujasis Nacionalinis susivienijimas 2019 m. pakeitė politiką, nusprendęs agituoti už ES reformą, o ne pasitraukti iš jos ir palikti eurą kaip pagrindinę Prancūzijos valiutą (kartu su CFP franku kai kurioms užjūrio bendrijoms).[30] 2021 m. Le Pen paskelbė norinti likti Šengeno erdvėje, motyvuodama „prisirišimu prie europietiškos dvasios“, tačiau palikti laisvą judėjimą tik Europos Sąjungos piliečiams, o ne trečiųjų šalių piliečiams, gyvenantiems ar nelegaliai esantiems Šengeno šalyse.[31][32]

Rinkimų rezultatai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parlamento rinkimai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nacionalinė Asamblėja
Rinkimai Lyderis I turas II turas Vietos +/–
Balsai % Balsai %
1973[33] Jean-Marie Le Pen 108 616 0,5
0 / 491
Pastovu
1978[33] 82 743 0,3
0 / 491
Pastovu
1981[33] 44 414 0,2
0 / 491
Pastovu
1986[33] 2 703 442 9,6
35 / 573
Didėjimas 35
1988[33] 2 359 528 9,6
1 / 577
Mažėjimas 34
1993[34] 3 155 702 12,7 1 168 143 5,8
0 / 577
Mažėjimas 1
1997[34] 3 791 063 14,9 1 435 186 5,7
1 / 577
Didėjimas 1
2002[34] 2 873 390 11,1 393 205 1,9
0 / 577
Mažėjimas 1
2007[34] 1 116 136 4,3 17 107 0,1
0 / 577
Pastovu
2012 Marine Le Pen 3 528 373 13,6 842 684 3,7
2 / 577
Didėjimas 2
2017 2 990 454 13,2 1 590 858 8,8
8 / 577
Didėjimas 6
2022 4 248 626 18,7 3 589 465 17,3
89 / 577
Didėjimas 81
2024 Jordan Bardella 10 647 914 33,2 10 110 013 37,1
142 / 577
Didėjimas 53

Prezidento rinkimai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rinkimai Kandidatas I turas II turas
Balsai % Vieta Balsai % Vieta
1974 Jean-Marie Le Pen 190 921 0,75 7
1981 Nedalyvavo
1988 Jean-Marie Le Pen 4 375 894 14,39 4
1995 4 570 838 15,00 4
2002 4 804 713 16,86 2 5 525 032 17,70 2
2007 3 834 530 10,44 4
2012 Marine Le Pen 6 421 426 17,90 3
2017 7 678 491 21,30 2 10 638 475 33,90 2
2022 8 133 828 23,15 2 13 288 686 41,45 2

Regionų tarybų rinkimai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Regionų tarybos
Rinkimai Lyderis I turas II turas Vietos Regionų tarybų
pirmininkų
+/– Laimėjusi partija Poz.
Balsai % Balsai %
1986[33] Jean-Marie Le Pen 2 654 390 9,7
137 / 1880
0 / 26
Pastovu Sąjunga už Prancūzijos Demokratiją 4-a
1992[33] 3 396 141 13,9
239 / 1880
0 / 26
Didėjimas Susivienijimas už Respubliką 3-ia
1998[33][35] 3 270 118 15,3
275 / 1880
0 / 26
Didėjimas
2004[36] 3 564 064 14,7 3 200 194 12,4
156 / 1880
0 / 26
Mažėjimas Socialistų partija
2010[37] 2 223 800 11,4 1 943 307 9,2
118 / 1749
0 / 26
Mažėjimas
2015[38] Marine Le Pen 6 018 672 27,7 6 820 147 27,1
358 / 1722
0 / 18
Didėjimas Respublikonai
2021[39][40] 2 743 497 18,7 2 908 253 19,1
252 / 1926
0 / 18
Mažėjimas Leftistų sąjunga + „Ekologai“

Europos Parlamento rinkimai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Europos Parlamentas
Taip pat žr. Europos Parlamento rinkimai
Rinkimai Lyderis EP frakcija Balsai % Vietos +/– Laimėjusi partija Poz.
1984[33] Jean-Marie Le Pen DR 2 210 334 11,0
10 / 81
Didėjimas 10 Sąjunga už Prancūzijos Demokratiją 4-a
1989[33] 2 129 668 11,7
10 / 81
Pastovu 3-ia
1994[33] NI 2 050 086 10,5
11 / 87
Didėjimas 1 5-a
1999[33] TGI 1 005 113 5,7
5 / 87
Mažėjimas 6 Socialistų partija 8-a
2004[33] NI 1 684 792 9,8
7 / 78
Didėjimas 2 4-a
2009[34] EURONAT 1 091 691 6,3
3 / 74
Mažėjimas 4 Sąjunga už liaudies judėjimą 6-a
2014[41] Marine Le Pen EAF 4 712 461 24,9
24 / 74
Didėjimas 21 Nacionalinis frontas 1-a
2019 Jordan Bardella ID 5 286 939 23,3
23 / 79
Mažėjimas 1 Nacionalinis susivienijimas
2024 7 765 936 31,37
30 / 81
Didėjimas 7
  1. „Vive la difference – has France's Front National changed?“. BBC News. 5 December 2015. Suarchyvuota iš originalo 17 July 2018. Nuoroda tikrinta 21 June 2018.
  2. „Après la mode des «mouvements», le grand retour des partis politiques“. 11 August 2023.
  3. 3,0 3,1 Nordsieck, Wolfram (2017). „France“. Parties and Elections in Europe. Suarchyvuota iš originalo 17 October 2012. Nuoroda tikrinta 23 June 2014.
  4. Jens Rydgren (2008). „France: The Front National, Ethnonationalism and Populism“. Twenty-First Century Populism. Link.springer.com. pp. 166–180. doi:10.1057/9780230592100_11. ISBN 978-1-349-28476-4.
  5. 5,0 5,1 'The nation state is back': Front National's Marine Le Pen rides on global mood Archyvuota kopija 28 liepos 2017 iš Wayback Machine projekto.. The Guardian. Author – Angelique Chrisafis. Published 18 September 2016. Nuoroda tikrinta 2 June 2017.
  6. „Jean-Yves Camus“. Lefigaro.fr. 13 April 2015. Suarchyvuota iš originalo 7 August 2016. Nuoroda tikrinta 5 July 2021.
  7. „Macron-Le Pen face-off: EU supporter vs. economic nationalist“. 23 April 2017. Suarchyvuota iš originalo 10 July 2021. Nuoroda tikrinta 5 July 2021.
  8. „Economic Voting and the national Front: Towards a Subregional Understanding of the Extreme-Right“ (PDF). Politics.as.nyu.edu. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 24 September 2015. Nuoroda tikrinta 31 March 2015.
  9. „Marine Le Pen, entre souverainisme et identitarisme“. Enquete&Debat. 23 September 2014. Suarchyvuotas originalas 7 March 2016.
  10. John Lichfield (26 May 2014). „European elections 2014: Marine Le Pen's Front National victory in France is based on anguish, rage and denial“. The Independent. London. Suarchyvuota iš originalo 25 September 2015. Nuoroda tikrinta 25 August 2014.
  11. What does France's National Front stand for? Archyvuota kopija 20 gruodžio 2015 iš Wayback Machine projekto. France 24. Published 28 May 2014. Nuoroda tikrinta 17 April 2017.
  12. „Depuis 2011, le FN est devenu "protectionniste au sens large"“. Liberation. 21 April 2014. Suarchyvuota iš originalo 27 September 2015. Nuoroda tikrinta 9 August 2014.
  13. Taylor, Adam (8 January 2015). „French far-right leader seeks to reintroduce death penalty after Charlie Hebdo attack“. The Washington Post. Suarchyvuota iš originalo 7 July 2015. Nuoroda tikrinta 31 March 2015.
  14. „Immigration | Stopper l'immigration, renforcer l'identité française“. Front National. Suarchyvuotas originalas 7 August 2013. Nuoroda tikrinta 1 January 2015.
  15. European far right hails Brexit vote Archyvuota kopija 6 gegužės 2017 iš Wayback Machine projekto.. The Guardian. Author – Angelique Chrisafis. Published 24 June 2016. Nuoroda tikrinta 25 May 2017.
  16. Davies 2012, pp. 46–55.
  17. Nacionalinis susivienijimas. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-04-10.
  18. Shields 2007, p. 229.
  19. DeClair 1999, pp. 46, 56 and 71.
  20. „Marine Le Pen temporarily steps down as Front National leader to concentrate on presidential bid“. The Independent. Suarchyvuota iš originalo 6 September 2017. Nuoroda tikrinta 5 September 2017.
  21. Craw, Victoria (23 January 2015). „Marine Le Pen National Front leader | Who is Marine Le Pen?“. News.com.au. Suarchyvuota iš originalo 23 January 2015. Nuoroda tikrinta 31 March 2015.
  22. „Jean-Marie Le Pen fined again for dismissing Holocaust as 'detail'“. theguardian. 6 April 2016. Suarchyvuota iš originalo 23 March 2021. Nuoroda tikrinta 16 September 2019.
  23. „Jean-Marie Le Pen condamné pour incitation à la haine raciale“. Le Monde.fr. lemonde.fr. 24 February 2005. Suarchyvuota iš originalo 25 February 2021. Nuoroda tikrinta 16 September 2019.
  24. „The French National Front: On its way to power?“. Policy-network.net. 22 January 2015. Suarchyvuotas originalas 15 February 2018. Nuoroda tikrinta 31 March 2015.
  25. „France National Front: Jean-Marie Le Pen suspended“. BBC News. 4 May 2015. Suarchyvuota iš originalo 20 July 2018. Nuoroda tikrinta 21 June 2018.
  26. „Jean-Marie Le Pen, exclu du Front national, fera "bien évidemment" un recours en justice“. L'Express. 20 August 2015. Suarchyvuota iš originalo 8 December 2015. Nuoroda tikrinta 9 December 2015.
  27. „Local elections confirm a quarter of French voters support Front National“. openeurope.org.uk. 23 March 2015. Suarchyvuotas originalas 19 November 2015. Nuoroda tikrinta 17 June 2015.
  28. John Lichfield (1 March 2015). „Rise of the French far right: Front National party could make sweeping gains at this month's local elections“. The Independent. London. Suarchyvuota iš originalo 25 September 2015. Nuoroda tikrinta 31 March 2015.
  29. „France – Poll gives France's far-right National Front party boost ahead of regional vote“. France24.com. Suarchyvuotas originalas 13 June 2018. Nuoroda tikrinta 31 March 2015.
  30. Barbière, Cécile (2019-04-16). „Le Pen's Rassemblement National revises stance towards EU and the euro“. euractiv.com (britų anglų). Suarchyvuota iš originalo 25 February 2021. Nuoroda tikrinta 2021-02-11.
  31. „Après l'euro et le Frexit, nouveau revirement européen de Marine Le Pen“. Le HuffPost (prancūzų). 2021-01-29. Suarchyvuota iš originalo 21 February 2021. Nuoroda tikrinta 2021-02-11.
  32. „Marine Le Pen n'envisage plus de suspendre les accords de Schengen“. 20minutes.fr (prancūzų). Suarchyvuota iš originalo 19 February 2021. Nuoroda tikrinta 2021-02-11.
  33. 33,00 33,01 33,02 33,03 33,04 33,05 33,06 33,07 33,08 33,09 33,10 33,11 33,12 Shields 2007, p. 319.
  34. 34,0 34,1 34,2 34,3 34,4 „France: Elections 1990–2010“. European Election Database. Suarchyvuota iš originalo 24 February 2017. Nuoroda tikrinta 6 September 2011.
  35. „Résultat des élections Régionales 1998“ (prancūzų). Minister of the Interior. Suarchyvuota iš originalo 29 October 2021. Nuoroda tikrinta 19 November 2021.
  36. „Résultat des élections Régionales 2004“ (prancūzų). Minister of the Interior. Suarchyvuota iš originalo 2021-11-07. Nuoroda tikrinta 2021-11-19.
  37. „Résultat des élections Régionales 2010“ (prancūzų). Minister of the Interior. Suarchyvuota iš originalo 20 March 2012. Nuoroda tikrinta 19 November 2021.
  38. „Résultat des élections Régionales 2015“ (prancūzų). Minister of the Interior. Suarchyvuota iš originalo 2021-11-07. Nuoroda tikrinta 20211-11-19. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |access-date= (pagalba)
  39. „Résultat des élections Régionales 2021“ (prancūzų). Minister of the Interior. Suarchyvuota iš originalo 7 November 2021. Nuoroda tikrinta 6 September 2011.
  40. „Résultats de l'élection présidentielle 2017“. Elections.bfmtv.com. Nuoroda tikrinta 2022-02-27.
  41. „Mes démarches / A votre service – Ministère de l'Intérieur“ (prancūzų). Elections.interieur.gouv.fr. Suarchyvuota iš originalo 29 May 2014. Nuoroda tikrinta 31 March 2015.