Motovylivkos mūšis
| Motovylivkos mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Ukrainos nepriklausomybės karai | |||||||
 Mūšio žemėlapis Ukrainos direktorija Ukrainos valstybė | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Ukrainos direktorija
|
 Ukrainos valstybė
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Fiodoras Černikas † Mykolas Žagajevičius † |
Aleksandras Sviatopolkas-Mirskis | ||||||
| Pajėgos | |||||||
| 300 (1000 pastiprinimo karių) | 1500 | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| 17 žuvusiųjų 22 sužeistųjų |
~700 žuvusiųjų arba sužeistųjų | ||||||
Motovylivkos mūšis (ukr. Бій під Мотовилівкою) – 1918 m. lapkričio 18 d. Motovylivkoje įvykęs Ukrainos valstybės ir Ukrainos direktorijos pajėgų karinis susirėmimas, kuriame Direktorija iškovojo didelę pergalę.[1][2] Dėl šio mūšio 1918 m. gruodį Pavlo Skoropadskio Ukrainos valstybė galiausiai žlugo.[2]
Istorinis kontekstas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po Rusijos revoliucijos ir Rusijos imperijos subyrėjimo Ukrainoje prasidėjo ilgalaikiai socialiniai ir politiniai neramumai. Europoje siaučiant Pirmajam pasauliniam karui, centrinės valstybės narės Vokietija ir Austrija-Vengrija siekė pasinaudoti pilietine nesantaika buvusioje Rusijos imperijoje ir perimti Ukrainos kviečių atsargų kontrolę. 1918 m. vasario mėn. jungtinė Vokietijos ir Austrijos kariuomenė įsiveržė į Ukrainą, nugalėjo neorganizuotas bolševikų kareivių bei milicijos dalinių pajėgas ir privertė pasirašyti Brest-Litovsko taiką. Be kitų sąlygų, šia sutartimi Ukraina buvo įtraukta į Vokietijos politinę ir ekonominę sferą. Ukrainos Liaudies Respublikos vyriausybė sutiko su Vokietijos sąlygomis, nors kelios nedidelės rezistentų grupės aktyviai priešinosi vokiečiams. Tačiau nė viena iš įvairių rezistentų grupių, veikusių prieš vokiečius, nesugebėjo efektyviai išlaikyti teritorijos, susidūrusi su didžiule Vokietijos kariuomenės persvara.
1918 m. balandžio 29 d. buvęs Rusijos imperijos kariuomenės generolas Pavlas Skoropadskis surengė perversmą, kurio metu paleido respublikos Ukrainos centrinę tarybą ir pasiskelbė naujosios Ukrainos valstybės etmonu. Naująją vyriausybę rėmė Vokietija, kuriai labai reikėjo Ukrainos maisto atsargų ir kuri siekė sukurti pokario buferinę valstybę tarp Vokietijos ir bet kokių Rusijoje atsirasiančių naujų valstybių. Skoropadskis ne tik susiejo naująją Ukrainos monarchiją su Vokietijos imperija, bet ir panaikino daugelį Centrinės tarybos socialistinės politikos krypčių, o tai savo ruožtu paskatino socialistų grupes sukilti prieš vyriausybę. Šios grupuotės įgavo pagreitį, kai 1918 m. lapkričio 11 d. baigėsi Pirmasis pasaulinis karas ir Ukrainos valstybė neteko didžiosios dalies Vokietijos paramos. Lapkričio 13 d. kelios sukilėlių grupuotės įkūrė Ukrainos direktoriją, kad pasipriešintų susilpnėjusiai Skoropadskio vyriausybei. Direktorija suformavo kariuomenę ir pradėjo judėti į Kyjivą.[2]
Didžiąją Direktorijos pajėgų dalį sudarė valstiečių milicija iš probolševikinių arba antietmoniškų žaliųjų armijų. Šias milicijas papildė Sečės šauliai – profesionalių Ukrainos karių dalinys, kurį anksčiau nuginklavo ir išformavo Skoropadskio režimas. Ukrainos valstybės pajėgas sudarė buvę Rusijos kariai, antibolševikinė milicija ir nedidelis vokiečių karinių patarėjų kontingentas.[1]
Mūšis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1918 m. lapkričio 15 d. Direktorijos kariuomenės priešakinės pajėgos iš pietvakarių pradėjo judėti Kyjivo link. Priešinantis šiems veiksmams, 700 Skoropadskio kareivių pajėgos pajudėjo sustabdyti Direktorijos pajėgas netoli Vasylkivo. Etmono pajėgos išsidėstė prie Motovylivkos geležinkelio stoties. Žvalgybinė informacija apie karių dislokavimą Motovylivkoje pasiekė kapitono Fiodoro Černiko vadovaujamus priešakinius Sečės šaulių dalinius. Atsakydamas į tai, Černikas nedelsdamas puolė Skoropadskio pajėgas, tikėdamasis pralaužti jų gynybą ir užimti Vasylkivą. Ankstyvą lapkričio 18 d. rytą jo 300 vyrų būrys puolė kairiąją, dešiniąją ir centrinę etmono pajėgų puses. Skoropadskio armija kontratakavo ir prispaudė Direktorijos armijos kairįjį sparną. Direktorijos pajėgos atsilaikė, tačiau patyrė aukų, įskaitant Černiką. Dešiniajame Direktorijos sparne 50 Sečės šaulių būrys pasislėpė miškingoje vietovėje, iš kurios atrėmė keletą didelių kelių šimtų Skoropadskio kareivių pajėgų atakų. Abi pusės mūšio metu naudojo šarvuotus traukinius savo pajėgoms remti ugnimi. Iki vidurdienio etmono kariuomenės puolimas ėmė silpnėti, ir į lauką ėmė plūsti Direktorijos pastiprinimas. Netrukus Direktorijos kairiajam sparnui pavyko apeiti jų dešinįjį flangą ir priversti kariuomenę trauktis. Etmono armija kontratakavo savo rezervinėmis pajėgomis ir šarvuotu traukiniu, tačiau vienas iš Direktorijos šarvuotų traukinių paleido artilerijos šūvį į jų traukinį ir privertė jį pasitraukti. Skoropadskio pajėgų kontrataka nepavyko, ir iki 15.00 val. Direktorijos pajėgos užėmė lauką.[1]
Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po pergalės prie Motovylivkos Direktorijos pajėgos pasistūmėjo į priekį ir užėmė Vasylkivą.[3] Skoropadskio pajėgos pasitraukė į Darnicio rajoną.[4] Per kelias ateinančias savaites Direktorijos pajėgos priartėjo prie Kyjivo, o gruodžio 14 d. Pavlas Skoropadskis paspruko į Berlyną. Šis pabėgimas reiškė Ukrainos valstybės žlugimą.[5]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 „Майдан. Статті. "І Мотовилівка – злодійка..."“. maidan.org.ua. Suarchyvuotas originalas 2009-12-17. Nuoroda tikrinta 2018-03-12.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 „На Київщині вшанували загиблих в бою за станцію Мотовилівка“ (ukrainiečių). Nuoroda tikrinta 2018-03-12.
- ↑ „Олександр Северин: «І Мотовилівка – злодійка…»“. Suarchyvuotas originalas 2009-12-17. Nuoroda tikrinta 2010-05-15.
- ↑ Я.Тинченко. Сердюки гетмана Скоропадского. Украина, 1918.//«Цейхгауз» № 18/2002, C. 46
- ↑ Europa Publications (1999). Eastern Europe and the Commonwealth of Independent States, 1999. Taylor & Francis Group. p. 849. ISBN 978-1-85743-058-5.