Mielupių cemento fabrikas
Mielupių cemento fabrikas (arba Valkininkų cemento fabrikas) – seniausias Lietuvoje veikęs cemento fabrikas, įkurtas 1913 m. ir nustojęs dirbti Pirmojo pasaulinio karo metu 1914 m.[1] Dabar iš cemento fabriko liko tik krosnies liekanos, lokalizuotos 54°18′22″š. pl. 24°43′33″r. ilg. / 54.3060°š. pl. 24.7258°r. ilg.. Taip pat išliko kelios krūvos atliekų ir krūvelė nepabaigto apdoroti cemento. Taip pat netoliese išliko administracinis pastatas, kuriame dabar įsikūrus sodyba.
Mielupių regiono istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Didžioji dalis pietinės Lietuvos teritorijos kreidos periodo metu buvo jūros dugnas. Šioje jūroje gyveno ganėtinai daug iš kalcio karbonato sudarytą kiautelį turinčių gyvių. Mirę šie gyvūnėliai grimzdo į jūros dugną, kur jų kiauteliai sudarė kietą kalcio karbonato sluoksnį; vėliau veikiant geologiniams procesams iš šių kiautelių susidarė kreida. Ši kreida veikdama ledyno iškilo į paviršių ir buvo sunešta į upių slėnius. Viena tokių upių yra Merkys, prie kurio ir įsikūrė Mielupių kaimas.[2] Spėjama, kad kaimo pavadinimas galėjo kilti būtent iš kreidos pavadinimo rusų kalba ir upės (Merkio).
Dėl kreidos, kuri yra svarbi cemento gamyboje, lengvo pasiekiamumo ši vieta buvo pasirinkta kaip tinkama fabrikui.[3]
Cemento fabriko istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Fabriko istorija prasidėjo, kai 1912 metais įsikūrė „Lietuvos Portland – cemento fabriko bendrovė“. Šios bendrovės tikslas buvo gaminti cementą lokaliai, nes iki tol visą Lietuvoje naudojamą cementą atgabendavo iš Anglijos, Latvijos, Norvegijos, Belgijos, Danijos, Vokietijos. Tarp įmonės akcininkų buvo ir žymus Lietuvos veikėjas daktaras Jonas Basanavičius. 1913 metais bendrovė pasamdė jauną Kijevo politechnikos instituto profesorių Praną Juodelę nustatyti optimalią vietai fabrikui įkurti ir jį suprojektuoti. Suprojektuotas fabrikas turėjo vieną vertikalią krosnį.[1] Pirmos gamybos partijos nebuvo geros kokybės. Pasamdžius ekspertą iš Rygos, buvo patobulinta gamybos technologija ir gauta pirma kokybiška partija, iš kurios pagamintos plytos saugomos stende.[2]
Visgi per Pirmąjį pasaulinį karą fabrikas apgriautas, o dėl po karo prasidėjusių konfliktų su Lenkija fabrikas nebuvo atstatytas ir galiausiai vietinių gyventojų išrinktas plytoms.[2][1]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 https://www.aidas.lt/lt/istorija/article/24027-07-18-cemento-gamybos-kelias-lietuvoje
- ↑ 2,0 2,1 2,2 K.Mačionis ir G.Motuza, kaimo turizmo sodybos „GRIKUCIS“ parengtas informacinis stendas. Lokacija: 54.306438, 24.725312 Stendo nuotraukos: https://ibb.co/album/2qyL05
- ↑ Antanavičius J., Bikelis A. ir kt. Cementas Tarybų Lietuvos enciklopedija T. 1 Vyriausioji eciklopedijų redakcija, Vilnius. 1985;