Mesopotamijos žemuma

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Mesopotamijos žemuma, Tarpupis – aliuvinė žemuma daugiausia Irake, taip pat nedidelė dalis Irane, Sirijoje ir Kuveite. Susidariusi tarpukalnių įduboje, suformuotoje Tigro ir Eufrato upių slėnių. Pietryčiuose ribojasi su Persijos įlanka. Būdingas plokščių lygumų kraštovaizdis su gausybe ežerų ir druskos lygumų. Vyrauja subtropinės ir tropinės dykumos, upių slėniuose – galeriniai miškai, oazės. Upių slėniuose plyti derlingo aliuvinio dirvožemio sluoksniai. Vystoma drėkinamoji žemdirbystė (kviečiai, ryžiai, medvilnė, datulių palmės), ganyklinė gyvulininkystė. Yra naftos telkinių (Kirkukas, Rumaila). Didžiausi žemumoje esantys miestai – Bagdadas, Basra (Irakas), Abadanas (Iranas).

Mesopotamijos žemumoje iškilo viena seniausių pasaulyje Mesopotamijos civilizacija, čia klestėjo Šumero, Babilono, Asirijos valstybės.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. Москва: Советская энциклопедия, 1983, 281 psl.