Markvardas fon Zalcbachas
Markvardas fon Zalcbachas (vok. Marquard von Salzbach, Markward von Salzbach) – Vokiečių ordino riteris, suvaidinęs ryškų vaidmenį Lietuvos ir Ordino santykių raidoje 1389–1410 m. Žalgirio mūšio dalyvis.
1384 m. liepos mėn. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas paėmė fon Zalcbachą į nelaisvę. Tuo metu Vytautas ir Jogaila po 1381–1384 m. tarpusavio konflikto buvo susitaikę. Tada Markvardas buvo Naujojo Marienburgo pilies prie Nemuno kaštelionas.[1] Markvardas tapo Vytauto draugu ir artimu patarėju. 1389 m. vėl prasidėjus konfliktui su Jogaila Vytautas pasiuntė kaip savo atstovą į Ordiną diplomatiniams ryšiams su Ordino riteriais užmegzti.[2]
Atgavęs laisvę Markvardas grįžo į Ordiną ir tapo Ragainės kaštelionu ir vertingu Lietuvos klausimų ekspertu, nes laisvai kalbėjo lietuviškai ir gerai išmanė kunigaikščio dvaro reikalus.[3] Vytautui ėmus kariauti su Ordinu, Markvardas kovėsi prieš Lietuvą, bandė užkariauti Žemaitiją.[4]
Markvardas padėjo sudaryti 1398 m. taikos sutartį (Salyno sutartis).[5], o 1399 m. Vytautui paremti atsiuntė 1600 kavaleristų, kurie kovėsi Vytauto pusėje Vorsklos mūšyje prieš Aukso ordą.[6] Mūšį lietuviai triuškinančiai pralaimėjo, ir Vytautas vos spėjo pabėgti.[7] Iš Vytauto sąjungininkų Vokiečių ordino karių gyvi išliko tik trys riteriai ir keletas kareivių.[8]
Po Vytauto sužadinto pirmojo Žemaitijos sukilimo Markvardas apkaltino Vytautą išdavyste ir beveik sužlugdė 1404 m. Racionžo taiką (lenk. Pokój w Raciążu)'[9] Po sutarties sudarymo Markvardas įžeidė Birutės atminimą.[10] Asmeninis konfliktas vis stiprėjo ir viršūnę pasiekė 1410 m. Žalgirio mūšyje, kur Markvardas dalyvavo kaip Brandenburgo komtūras.[11] Pagal Jano Dlugošo tekstą Banderia Prutenorum, Markvartą į nelaisvę paėmė Dlugošo tėvas.[12]. Vytautas įsakė Markvardui nukirsti galvą po to, kai Markvardas atsisakė atsiprašyti už įžeidimą.[13]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Urban (2003), p. 16
- ↑ Urban (2003), p. 19
- ↑ Urban (2006), p. 175
- ↑ Urban (2006), pp. 209, 213
- ↑ Urban (2006), p. 214
- ↑ Ivinskis (1978), p. 316
- ↑ Urban (2003), p. 44
- ↑ Ivinskis (1978), p. 318
- ↑ Urban (2003), p. 99
- ↑ Urban (2003), p. 101
- ↑ Turnbull (2003), p. 52
- ↑ Ekdahl (1992), pp. 58–59
- ↑ Turnbull (2003), p. 68
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Ekdahl, Sven (1992) [1976]. Jono Dlugošo „Prūsų vėliavos“ - Žalgirio mūšio šaltinis. Vilnius: Mintis. ISBN 5-89942-624-1. (Lithuanian)
- Ivinskis, Zenonas (1978). Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Rome: Lietuvių katalikų mokslo akademija. LCC 79346776. (Lithuanian)
- Turnbull, Stephen (2003). Tannenberg 1410: Disaster for the Teutonic Knights. Campaign Series. 122. London: Osprey. ISBN 9781841765617.
- Urban, William (2003). Tannenberg and After: Lithuania, Poland and the Teutonic Order in Search of Immortality (Revised ed.). Chicago: Lithuanian Research and Studies Center. ISBN 0-929700-25-2.
- Urban, William (2006). Samogitian Crusade. Chicago: Lithuanian Research and Studies Center. ISBN 0-929700-56-2.