Maria Znamierowska-Prüfferowa

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Marija Znamierovska-Priuferova
lenk. Maria Znamierowska-Prüfferowa
Maria Znamierowska Pruefferowa plaque.jpg
Gimė: 1898 m. gegužės 13 d.
Kybartai, Rusijos imperija
Mirė: 1990 m. rugpjūčio 20 d. (92 metai)
Torūnė, Lenkija
Veikla: Etnografė, etnologė, profesorė

Marija Znamierovska-Priuferova (lenk. Maria Znamierowska-Prüfferowa) (1898 m. gegužės 13 d. Kybartuose, Rusijos imperijoje - 1990 m. rugpjūčio 20 d. Torūnėje, Lenkija) – etnografė, etnologė, Torūnės Mikalojaus Koperniko universiteto profesorė, Torūnės etnografinio muziejaus įkurėja ir direktorė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė 1898 m. gegužės 13 d. Kybartuose. Jos tėvas Stanislovas buvo muitinės darbuotojas, vyresnis brolis Jerzy Znamierowski filosofas. Vaikystėje bendraudama su lietuvių vaikais, gerai išmoko lietuvių kalbą.[1] 1915 m. baigė Liepojos gimnaziją. Nuo 1915 m. spalio trejus metus gyveno Kijeve, kur aktyviai įsitraukė į vietos lenkų bendruomenės gyvenimą, taip pat dalyvavo filologijos fakulteto paskaitose.

1918 m. rudenį persikėlė gyventi į Varšuvą. 1920 m. pabaigoje atvyko gyventi į Vilnių, kur studijavo Vilniaus Stepono Batoro universiteto humanitarinių mokslų fakultete. Vėliau studijavo matematikos ir gamtos mokslų fakultete, kur nuo 1922 m. dėstytoju dirbo profesorius Jan Prüffer. 1925 m. vasario 4 d. Znamierovska susituokė su profesoriumi Priuferiu.

Aktyviai puoselėjo etnografinio muziejaus įkūrimą Vilniuje. Kaip teigė pati profesorė: Vilniaus muziejus po atviru dangumi turi mums duoti visų sluoksnių, kaimo, dvarų, miestų ir miestelių buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje tradicinės kultūros vaizdą jos charakteringais materialiniais ir dvasiniais kūriniais.[2] 1926 m. pradėjo studijuoti etnografiją, dirbo etnografijos muziejuje. 1930 m. išleido leidinį apie Trakų krašto ežerus. Iki 1939 m. kartu su talkininkais rinko žvejybos įrankius Vilniaus, Trakų ir Zarasų apylinkėse.[3] 1942 m. vokiečiai nebeleido jai daugiau dirbti Vilniaus etnografijos muziejuje, 1944 m. liepą grįžo dirbti į muziejų.

1945 m. liepos mėnesį kartu su kitais Vilniaus universiteto akademikais repatrijavo į Lenkijos Torūnės miestą, kur įsidarbino Torūnės universiteto etnologijos skyriuje. Po karo išleido knygą apie Vilnių - Vilnius, miestas arčiausia širdies.[4]1955 m. gavo profesorės laipsnį. Per savo darbo metus išleido apie 130 leidinių.

1959 m. sausio 1 d. profesorės pastangomis buvo atidarytas Torūnės etnografijos muziejus, kurio direktore ji dirbo iki 1972 metų. Muziejuje sukaupė apie 14,000 eksponatų susijusių su šiaurės Lenkijos regionu. 1976 m. profesorė lankėsi Lietuvos TSR liaudies buities muziejuje ir buvo jo sužavėta.[5] 1999 m. gruodžio 15 d. Torūnės etnografijos muziejus pervadintas profesorės vardu bei viena iš Torūnės miesto gatvių pavadinta Priuferių garbei.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]