Maksimilijonas Kolbė

Maksimilijonas Kolbė

Maksimilijonas Kolbė
Gimimo vardas	lenk. Rajmund Kolbe
Gimė	1894 m. sausio 8 d. Zdunska Volia, Lenkija
Mirė	1941 m. rugpjūčio 14 d. (47 metai) Osvencimas
Tautybė	lenkas
Šventasis
Kanonizuotas	1982 m.
Kanonizavo	Jonas Paulius II
Šventė	rugpjūčio 14
Globoja	žmonių, priklausomų nuo narkotikų, politinių kalinių, šeimų, žurnalistų, kalinių ir judėjimų už gyvybę užtarėjas

Veikla	pranciškonų vienuolis ir kunigas

Maksimilijonas Marija Kolbė (lenk. Maksymilian Maria Kolbe, tikrasis vardas Rajmund Kolbe, g. 1894 m. sausio 8 d.^[1] arba sausio 1 d.^[2] Lenkijoje, Zdunska Volioje – 1941 m. rugpjūčio 14 d. Osvencimo (Aušvico) koncentracijos stovykloje) – lenkų kilmės pranciškonų vienuolis ir kunigas, kuris 1941 metais savanoriškai pasiaukojo ir mirė vietoj nepažįstamo kalinio Osvencimo (Aušvico) koncentracijos stovykloje. 1982 metais popiežius Jonas Paulius II paskelbė jį šventuoju. Jis vadinamas žmonių, priklausomų nuo narkotikų, politinių kalinių, šeimų, žurnalistų, kalinių ir judėjimų už gyvybę užtarėju.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maksimilijonas Marija Kolbė gimė Lenkijoje, Zdunska Volioje (prie Lodzės), tekstilės dirbtuvėlės savininkų šeimoje. 1907 m. būdamas trylikos metų įstojo į konventualų (pranciškonų) seminariją; 1910 m. tapo vienuoliu. Nuo 1912 iki 1919 m. Grigaliaus universitete Romoje studijavo teologiją ir filosofiją. 1915 m. gavo filosofo diplomą, o 1919 m. – teologo. Jis domėjosi ir fizika, matematika, projektavo naujo tipo lėktuvus.

Mergelės Marijos garbei įkūrė broliją „Nekaltosios kareivija“. Brolijos įstatuose pabrėžiama, kad brolijos tikslas – „atversti nusidėjėlius, eretikus, atskalūnus (schizmatikus), žydus ir kt., o pirmiausia – masonus“.

1927 m. tėvas Kolbė plynėje, esančioje 40 km nuo Varšuvos, įkūrė bendruomenę Niepokalanovą.

1930 m. Japonijoje įkūrė miestą, panašų į Niepokalanovą – „Nekaltosios sodą“. 1939 m. Nekaltosios kareivijai priklausė 800 000 žmonių.

1939 m. už antifašistinę veiklą suimtas. Antrojo pasaulinio karo metu fašistai Niepokalanovą laikė pabėgėlių rinkimosi centru.

1941 m. vasario 1 d. jį suėmė antrą kartą ir išvežė į Osvencimo koncentracijos stovyklą. Tuomet Kolbė jau sirgo tuberkulioze, turėjo tik vieną plautį. Stovykloje jis vietoje savęs siūlydavo kitus vežti į karo lauko ligoninę, melsdavosi už stovyklos gyvuosius ir mirusius, padėdavo kaliniams dvasiškai ir psichologiškai.

1941 m. vienam iš kalinių pavyko pabėgti. Buvo parinkti dešimt žmonių, kurie turėjo mirti vietoje pabėgėlio. Vienas iš mirtininkų prašė pasigailėti, nes laisvėje turėjo didelę šeimą. M. Kolbė paprašė, kad jam būtų leista pakeisti pasmerktąjį. Kalėjimo viršininkui sutikus, Kolbė žuvo bado kameroje kartu su dešimt kitų kalinių.

Pažiūros[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tėvo Kolbės teologinės pažiūros radikalios, be jokių kompromisų. Vienas iš jo biografų rašo: „Jis atkakliai tikėjo, kalbėjo, rašė, kad yra vienintelė tiesa; taigi, ir vienintelis Dievas, vienintelis Išganytojas, vienintelė Bažnyčia. Vadinasi, žmonės, visi žmonės pašaukti tarnauti vieninteliam Dievui, vieninteliam Išganytojui, vienintelei Bažnyčiai“.

Vertinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jonas Paulius II, pamokslas Osvencime:

„Šioje stovykloje, kuri buvo pastatyta tam, kad sugriautų tikėjimą – tikėjimą į Dievą ir, tikėjimą žmogumi, tam, kad iš pašaknų būtų sunaikinta ne tik meilė, bet ir žmogiškumas, šis žmogus meilės ir tikėjimo dėka pasiekė pergalę“.^[3]