Magnetaras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Magnetaras ir jo magnetinio lauko jėgų linijos dailininko piešinyje

Magnetaras – stiprų magnetinį lauką turinti neutroninė žvaigždė. Magnetinio lauko kitimas sąlygoja labai stiprų elektromagnetinį spinduliavimą, ypač rentgeno ir gama srityse.

Formavimasis[taisyti | redaguoti kodą]

Magnetarais tampa daug masyvesnės už Saulę žvaigždės. Supernovos sprogimas nuneša didesnę dalį medžiagos, paliekant tiktai karštą, didelio tankio šerdį. Jei žvaigždės masė nesiekia dviejų Saulės masių, ji virsta neutronine žvaigžde. Žvaigždei kolapsuojant, ji išsaugo savo kampinį sukimosi momentą. Dėl to ji pradeda greičiau suktis apie savo ašį. Magnetarai skiriasi nuo neutroninių žvaigždžių tuo, kad turi stiprų magnetinį lauką ir sukasi šiek kiek lėčiau ("tik" kartą ar du per sekundę), palyginus su įprasta neutronine žvaigžde (kuri sukasi nuo kelių iki kelių šimtų kartų per sekundę). Dėl greito sukimosi ir traukimosi žvaigždės magnetinis laukas sustiprėja iki 1011 teslų (pvz., susitraukus du kartus, laukas sustiprėja keturis).

Magnetinis laukas[taisyti | redaguoti kodą]

Magnetaro magnetinio lauko energija viršija žvaigždės savojo sukimosi apie ašį energiją. Magnetinis laukas stipriai veikia pačios žvaigždės ir krentančios ant jos medžiagos plazmą. Judėjimas, statmenas magnetinio lauko jėgų linijoms, yra iškreipiamas, dėl to atsiranda stiprus elektromagnetinis spinduliavimas.

Dėl stipraus lauko anizotropiškumo žvaigždės medžiaga yra deformuota. Deformacija didėja, augant magnetiniam laukui, dėl ko žvaigždė yra nestabili. Dėl šio nestabilumo sukaupta energija gali būti išlaisvinama sprogimo pavidalu. Tokį procesą galima palyginti su Žemės drebėjimu. Magnetaro lauko virpesys išlaisvina 1039 J eilės energiją. Tuo metu emituojami rentgeno ir gama spinduliai pagal intensyvumą palyginami su supernovos sprogimu.

Magnetaro gyvavimo trukmė yra trumpa. Jo magnetinis laukas išnyksta per 10 tūkstančių metų. Jam išsekus, pasibaigia rentgeno ir gama spindulių emisija. Žinant šiuo metu stebimų magnetarų skaičių, galima teigti, kad mūsų galaktikoje yra virš 30 milijonų šių savo gyvavimo laikotarpį baigusių žvaigždžių.

Žinomi magnetarai[taisyti | redaguoti kodą]

  • SGR 1806-20, 50 tūkstančių šviesmečių nuo Žemės, Šaulio žvaigždyne.
  • 1E 1048.1-5937, 9 tūkstančių šviesmečių nuo Žemės, Laivo Kilio žvaigždyne.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]